Kas ta arbatos ceremonija? „Tai iškilminga ceremonija, ji rengiama, pavyzdžiui per krikštynas ar kitą šeimos šventę. Jei niekas iš šeimos narių nemoka, specialiai kviečiamas meistras, – pasakoja Raimonda. O meistras gali būti ir vyras, ir moteris: beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą dailiąjai lyčiai leista palyginti neseniai – tik XIX amžiaus viduryje. Anksčiau tai buvo tik vyrų privilegija.
Raimondos žodžiais arbatos ceremonija yra europiečiams nelengvai suvokiama bendravimo forma: pagarbus bendravimas ramioje ir tylioje aplinkoje. Senovėje į arbatos namelį net karingieji samurajai nesinešdavo savo kardų. Ši nedidelė, maždaug šešių kvadratinių metrų patalpa įprastai stovėdavo sodo gilumoje. Joje specialiai būdavo įrengtos žemos durys, kad kiekvienas įžengusysis, nesvarbu kokios kilmės, žemai nulenktų galvą.
Arbatos namelio link vesdavo akmenuotas takelis, imbolizuojantis gyvenimo kelią, artėjimą tiesos link, kai svarbiausias yra ne rezultatas, o pats ėjimas. Prieš žengiant į vidų, derėdavo nusiplauti rankas specialiame inde ir taip simboliškai apsivalyti nuo žemiško purvo bei neramybės.
Šiais laikais ankštai gyvenantys japonai neturi galimybių įsirengti specialaus arbatos namelio, todėl ceremonijos rengiamos kambaryje, išklotame tatamiu, tokie yra daugelyje būstų. Kita išeitis – keliauti pas arbatos meistrą, nes jis visada turi tam skirtą vietą. Tęsinys seka…