Pirmoji praktika

Vienas iš stereotipų apie Japoniją – manieros ir mandagumas. Jei jų tikitės, nenusivilsite nė truputėlio. Mandagumas yra pribloškiantis, neįtikėtinas, pasakiškas, užliejantis širdį ir protą nuolatine šypsena ir lengvumu. Traukinių konduktoriai, viešbučių tarnautojai, pardavėjai ne tik lankstosi (kartais – iki žemės), bet kiekvieną popieriuką paduoda ne bet kokiu, bet tiksliu ir pagarbiu judesiu. Ir banknotai Japonijoje beveik niekada nebūna suglamžyti – visada nauji, lygūs, lyg tik ką iš spaustuvės, skaičiuojami išskleidus tvarkinga vėduokle. Banknotų čia skaičiuoti tenka daug: ši technologiškai pažangi visuomenė, kur vaikai, atrodo, gimsta su mobiliaisiais telefonais, beveik nenaudoja kredito kortelių, ir dauguma pirkinių vis dar apmokami grynaisiais, o restoranų, kur priimamos kortelės, apskritai labai reta. Japonai nešiojasi daug grynųjų – bet visiškai saugioje visuomenėje, kur plėšimai ir vagystės be galo reti, tai, atrodo, nesudaro jokių sunkumų.
Nuostabu, kad ir prie saugumo, ir prie mandagumo ir prie rafinuotų manierų akimirksniu priprantama (bent jau man taip atrodo) – nuskridus iš Japonijos į Korėją, kuri, atrodo, čia pat (ir žmonės nepratusiai europiečio akiai panašūs), lyg šaltas vėjo gūsis nemaloniai nupurto storžieviškumas, šypsenų nebuvimas, trumpi šalti sakiniai. Jau nekalbu apie Britaniją, kur išsidrėbusi oro uosto apsaugos tarnautoja kramto gumą, arba apie Prancūziją, kur Paryžiaus padavėjai didžiuojasi savo arogantišku atžagarumu (norisi jų paklausti: „klausyk, Fransua, jeigu tu manai, kad tu toks kietas ir svarbus, tai kodėl tu man nešioji kavą, o aš sėdžiu prie staliuko?“). Tiktai italai sugeba, nors ir gyvendami chaotiškai ir tvarkydami gyvenimą taip, kaip aš būdamas septynerių metų amžiaus tvarkydavau savo stalčių, likti visą laiką draugiški: nenuostabu, kad būtent Italiją japonai labai dažnai pasirenka, kaip savo kelionių po Europą atraminį tašką.
Nežinau, kaip Japonams patinka Europa ar Amerika, bet net man, išaugintam ne Azijos civilizacijos dažnai norisi sprogti iš piktumo, kai klientas ar pirkėjas yra priimamas kaip neišvengiamas blogis, trukdantis gyventi. Anglijos parduotuvėse niekas taip greitai neužvirina kraujo, kaip pirkėjo varinėjimas nuo vienos kasos prie kitos su pirkiniu rankose (viena kasa sugedusi, prie kitos rūšiuojami popiergaliai, trečioji šiaip uždaryta). Europos stotyse ir oro uostuose pirkėjų eilė – dar ne priežastis pasodinti daugiau tarnautojų prie langelių. Jei Ispanijos parduotuvės lange parašyta, kad ji veikia nuo dešimtos, tai nereiškia, kad dešimtą valandą atsidarys parduotuvės durys. Žodžiai prarado savo prasmę, pažadas nebėra pažadas, o tik tuščias garsas. Todėl Japonija atvykusį keliautoją pasitinka ir nustebina kaip vieta, kur viskas veikia kaip pažadėta ir sugalvota. Jei lėktuvas vėluoja penkias minutes, tai vadinama vėlavimu, ir dėl jo atsiprašoma. Traukiniai nevėluoja niekada, nebent žemės drebėjimas sugriautų visą miestą arba pūga užpustytų bėgius. Visi prekybos automatai visada veikia ir visada turi grąžos. Visada važiuoja visi liftai ir visi eskalatoriai. Nežinau, kaip tai pasiekiama, bet man taip patinka, nes taip turi būti. Galbūt žmonės, išmokę tūkstančius hieroglifų, kurių kiekvienas reiškia atskirą žodį ir kurių kombinacijos sudaro sąvokas, kurių beveik niekada negalima atspėti pagal tos kombinacijos sudėtines dalis, išmoko siekti neįmanomo ir būtent dėl šio užsispyrimo neįmanomi dalykai tampa įmanomi? Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Parašiau apie man didžiausią įspūdį padariusias Japonijos vietas, ir dabar matau, kad vėl prisidėjau prie labiausiai paplitusios netiesios, neva tai nesvietiškai brangi šalis, kuria gali džiaugtis tik milijonieriai arba keliaujantys už darbdavio pinigus. Nesąmonė. Visos siaubo istorijos apie trijų šimtų dolerių kepsnius, dvidešimties dolerių kavos puodelius arba pasivažinėjimą taksi už penkis šimtus dolerių yra geriausiu atveju išpūsti atskiri atvejai iš devintojo dešimtmečio ekonominio pakilimo laikotarpio, kai daugeliui japonų bendrovių, atrodė, buvo jūra iki kelių, ir kai japonų verslininkai vieni kitus stebino nepadoriomis išlaidomis.
Bet kuriuo atveju, tai nieko bendra neturi nei su vidutinio japono gyvenimu, nei su tuo, ką tenka mokėti turistui. Puikią vakarienę (dargi su pora butelių alaus) trise pavalgydavome už 80 litų – ir tai nebuvo stovima užkandinė. Pigioje užkandinėje dubenį skanių, sultingų soba makaronų – jie užtaisys energija visai dienai -gali pavalgyti už 5 litus. Ir pernakvoti Tokijuje galima už 300 litų. Kiti nakvoja dar pigiau. Nesistengsiu pasakoti apie taupymo stebuklus (nes tikrai nemanau, kad pats didžiausias sutaupymas reiškia pačią geriausią, „tikriausią“ kelionę), tik pasakysiu, kad kiekvieną kartą, kai ten nuvažiuoju, išleidžiu pinigų mažiau, nei tikėjausi. Nors, be abejo, tai niekada nebus pigi šalis, kaip Indija arba Egiptas.
Japonijos kulinarinę įvairovę geriausia apžiūrėti universalinėse parduotuvėse. Nepaisant idealios tvarkos, svaiginančio mandagumo ir dydžio, retai kuri jų pribloškia (nebent seniausioji iš parduotuvių, Mitsukoši, kurios didžiuliame pagrindiniame pastate Tokijuje įėjus negali patikėti savo akimis, matydamas pusiau budistinę, pusiau futuristinę skulptūrą, aukščių prilygstančią gal penkių aukštų namui, virš kurios yra vargonai, kuriais groja vargonininkė, vos įžiūrima po pastato stogu) – kol nenusileidžiate į rūsį.
Tuos rūsius matęs gal penkiasdešimt kartų, aš nepaliauju jais stebėtis: prie jų nepriprantama, kaip nepriprantama prie Didžiojo Kanjono ar Egipto piramidžių. Senosios Londono universalinės parduotuvės – Selfridges, Harrods, Harvey Nichols – besididžiuojančios prabangiomis “maisto salėmis”, palyginti su Japonijos universalinių parduotuvėmis yra ne daugiau nei kuklūs kaimo kooperatyvai. Aš nemoku aprašyti tos begėdiškos, begalinės paruoštų maisto prekių gausos, išmoningai ir subtiliai supakuoto maisto dėžėse, dėžutėse ir ryšulėliuose, perrištos kaspinėliais ir suvyniotais į nuostabiausią vyniojamąjį popierių. Tai lyg išprotėjusio Kalėdų Senelio dirbtuvės – atrodo, jis nusprendė į vieną vietą sukrauti visas įmanomas pasaulio dovanas viso pasaulio gyventojams. Išties, devyni dešimtadaliai žmonijos nepamato ties skirtingų patiekalų per visą gyvenimą, kiek Jūs pamatysite per penkiolika minučių, nusileidę į japoniškos universalinės parduotuvės požeminius aukštus. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Niekur neišeisiu iš viešbučio – na, nebent vėl nuvažiuosiu anksti ryte į Tokijo žuvų turgų. Tsukidži – didžiausias pasaulyje didmeninis žuvies turgus, ir viena didžiausių miesto įžymybių. Prekyba čia prasideda jau penktą ryto, ir daugybė turistų iš Amerikos ir Europos su fotoaparatais naudojasi nemiga, kurią kelia laiko skirtumas, ir šokinėja per vandens balas nuo tirpstančio ledo, bandydami nepakliūti po elektrinių vežimėlių ratais. Vaižgantas rašė, kad rytmečio miegas – pats saldžiausias, bet nepagailėkite jo ir važiuokite į turgų.
Čia iš viso pasaulio suvežamos jūrų žuvys, kriauklės, vėžiagyviai, aštuonkojai ir visokios gelmių baidyklės, įvairove ir keistumu primenančios viduramžių flamandų tapytojų paveikslus, kur nusidėjėlius gąsdina persipynę čiuptuvai, dantys ir ragai. Visos gėrybės – kliuksinčios kibiruose, baseinuose, šaldytos, pjaustytos, apibarstytos pjuvenomis, apdėtos ledu – taiko į išrankiausių pasaulio žuvies valgytojų stalus. Tokijo restoranų virėjai čia renka žuvį vakaro darbui, o gurmanai eina į nedidelius restoranėlius prie turgaus, kur septintą ryto galima pusryčiauti šviežiausia pasaulio žuvimi. Žalia žuvis ir permatomos krevetės dar kvepia jūros vandeniu, ir šalta jų mėsa švelniai tyžta burnoje, lyg grietinėlės putėsiai. Virėjas, kuris neverda – jo įrankiai yra tik guvūs rankų pirštai ir aštrus peilis – dirba taip greitai, kad dar neišsimiegojusios akys nespėja sekti pirštų judesių, kai šlapiose rankose gimsta tobulai suspausti suši ryžių gumulėliai, apkloti perlamutrinės žuvies lakšteliais. Juos padeda tiesiai prieš jus, ant didelio banano lapo, pakloto tiesiai ant baro. Ryžių konsistencija tokia teisinga, kad suėmus pagaliukais, iš gumulėlio neiškrenta nė grūdelis. Tai bus, ko gero, puikiausias pavalgymas visoje Japonijoje – net ir restoranai Sapporo mieste (šiaurinės salos Hokkaido sostinėje), kur dešimtimis būdų paruošti karališkieji ir gauruotieji krabai ligi šiol man stovi prieš akis, negali prilygti Tsukidži žuvies turgaus mažų užkandinių siūlomam šviežumui.
Jei pasibaigus mano gyvenimo keliui per klaidą būsiu pakviestas į rojų, galiu neabejoti, kad šventasis Petras parodys kelią į maitinimo įstaigą, ir valgį ten gamins kuris nors iš šio turgaus užkandinių meistrų su dideliu sidabro ir perlamutro peiliu rankose. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.