Andrius Užkalnis. Kur viskas veikia, kaip sumanyta

Vienas iš stereotipų apie Japoniją – manieros ir mandagumas. Jei jų tikitės, nenusivilsite nė truputėlio. Mandagumas yra pribloškiantis, neįtikėtinas, pasakiškas, užliejantis širdį ir protą nuolatine šypsena ir lengvumu. Traukinių konduktoriai, viešbučių tarnautojai, pardavėjai ne tik lankstosi (kartais – iki žemės), bet kiekvieną popieriuką paduoda ne bet kokiu, bet tiksliu ir pagarbiu judesiu. Ir banknotai Japonijoje beveik niekada nebūna suglamžyti – visada nauji, lygūs, lyg tik ką iš spaustuvės, skaičiuojami išskleidus tvarkinga vėduokle. Banknotų čia skaičiuoti tenka daug: ši technologiškai pažangi visuomenė, kur vaikai, atrodo, gimsta su mobiliaisiais telefonais, beveik nenaudoja kredito kortelių, ir dauguma pirkinių vis dar apmokami grynaisiais, o restoranų, kur priimamos kortelės, apskritai labai reta. Japonai nešiojasi daug grynųjų – bet visiškai saugioje visuomenėje, kur plėšimai ir vagystės be galo reti, tai, atrodo, nesudaro jokių sunkumų.
Nuostabu, kad ir prie saugumo, ir prie mandagumo ir prie rafinuotų manierų akimirksniu priprantama (bent jau man taip atrodo) – nuskridus iš Japonijos į Korėją, kuri, atrodo, čia pat (ir žmonės nepratusiai europiečio akiai panašūs), lyg šaltas vėjo gūsis nemaloniai nupurto storžieviškumas, šypsenų nebuvimas, trumpi šalti sakiniai. Jau nekalbu apie Britaniją, kur išsidrėbusi oro uosto apsaugos tarnautoja kramto gumą, arba apie Prancūziją, kur Paryžiaus padavėjai didžiuojasi savo arogantišku atžagarumu (norisi jų paklausti: „klausyk, Fransua, jeigu tu manai, kad tu toks kietas ir svarbus, tai kodėl tu man nešioji kavą, o aš sėdžiu prie staliuko?“). Tiktai italai sugeba, nors ir gyvendami chaotiškai ir tvarkydami gyvenimą taip, kaip aš būdamas septynerių metų amžiaus tvarkydavau savo stalčių, likti visą laiką draugiški: nenuostabu, kad būtent Italiją japonai labai dažnai pasirenka, kaip savo kelionių po Europą atraminį tašką.
Nežinau, kaip Japonams patinka Europa ar Amerika, bet net man, išaugintam ne Azijos civilizacijos dažnai norisi sprogti iš piktumo, kai klientas ar pirkėjas yra priimamas kaip neišvengiamas blogis, trukdantis gyventi. Anglijos parduotuvėse niekas taip greitai neužvirina kraujo, kaip pirkėjo varinėjimas nuo vienos kasos prie kitos su pirkiniu rankose (viena kasa sugedusi, prie kitos rūšiuojami popiergaliai, trečioji šiaip uždaryta). Europos stotyse ir oro uostuose pirkėjų eilė – dar ne priežastis pasodinti daugiau tarnautojų prie langelių. Jei Ispanijos parduotuvės lange parašyta, kad ji veikia nuo dešimtos, tai nereiškia, kad dešimtą valandą atsidarys parduotuvės durys. Žodžiai prarado savo prasmę, pažadas nebėra pažadas, o tik tuščias garsas. Todėl Japonija atvykusį keliautoją pasitinka ir nustebina kaip vieta, kur viskas veikia kaip pažadėta ir sugalvota. Jei lėktuvas vėluoja penkias minutes, tai vadinama vėlavimu, ir dėl jo atsiprašoma. Traukiniai nevėluoja niekada, nebent žemės drebėjimas sugriautų visą miestą arba pūga užpustytų bėgius. Visi prekybos automatai visada veikia ir visada turi grąžos. Visada važiuoja visi liftai ir visi eskalatoriai. Nežinau, kaip tai pasiekiama, bet man taip patinka, nes taip turi būti. Galbūt žmonės, išmokę tūkstančius hieroglifų, kurių kiekvienas reiškia atskirą žodį ir kurių kombinacijos sudaro sąvokas, kurių beveik niekada negalima atspėti pagal tos kombinacijos sudėtines dalis, išmoko siekti neįmanomo ir būtent dėl šio užsispyrimo neįmanomi dalykai tampa įmanomi? Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Parašykite komentarą