Parašiau apie man didžiausią įspūdį padariusias Japonijos vietas, ir dabar matau, kad vėl prisidėjau prie labiausiai paplitusios netiesios, neva tai nesvietiškai brangi šalis, kuria gali džiaugtis tik milijonieriai arba keliaujantys už darbdavio pinigus. Nesąmonė. Visos siaubo istorijos apie trijų šimtų dolerių kepsnius, dvidešimties dolerių kavos puodelius arba pasivažinėjimą taksi už penkis šimtus dolerių yra geriausiu atveju išpūsti atskiri atvejai iš devintojo dešimtmečio ekonominio pakilimo laikotarpio, kai daugeliui japonų bendrovių, atrodė, buvo jūra iki kelių, ir kai japonų verslininkai vieni kitus stebino nepadoriomis išlaidomis.
Bet kuriuo atveju, tai nieko bendra neturi nei su vidutinio japono gyvenimu, nei su tuo, ką tenka mokėti turistui. Puikią vakarienę (dargi su pora butelių alaus) trise pavalgydavome už 80 litų – ir tai nebuvo stovima užkandinė. Pigioje užkandinėje dubenį skanių, sultingų soba makaronų – jie užtaisys energija visai dienai -gali pavalgyti už 5 litus. Ir pernakvoti Tokijuje galima už 300 litų. Kiti nakvoja dar pigiau. Nesistengsiu pasakoti apie taupymo stebuklus (nes tikrai nemanau, kad pats didžiausias sutaupymas reiškia pačią geriausią, „tikriausią“ kelionę), tik pasakysiu, kad kiekvieną kartą, kai ten nuvažiuoju, išleidžiu pinigų mažiau, nei tikėjausi. Nors, be abejo, tai niekada nebus pigi šalis, kaip Indija arba Egiptas.
Japonijos kulinarinę įvairovę geriausia apžiūrėti universalinėse parduotuvėse. Nepaisant idealios tvarkos, svaiginančio mandagumo ir dydžio, retai kuri jų pribloškia (nebent seniausioji iš parduotuvių, Mitsukoši, kurios didžiuliame pagrindiniame pastate Tokijuje įėjus negali patikėti savo akimis, matydamas pusiau budistinę, pusiau futuristinę skulptūrą, aukščių prilygstančią gal penkių aukštų namui, virš kurios yra vargonai, kuriais groja vargonininkė, vos įžiūrima po pastato stogu) – kol nenusileidžiate į rūsį.
Tuos rūsius matęs gal penkiasdešimt kartų, aš nepaliauju jais stebėtis: prie jų nepriprantama, kaip nepriprantama prie Didžiojo Kanjono ar Egipto piramidžių. Senosios Londono universalinės parduotuvės – Selfridges, Harrods, Harvey Nichols – besididžiuojančios prabangiomis “maisto salėmis”, palyginti su Japonijos universalinių parduotuvėmis yra ne daugiau nei kuklūs kaimo kooperatyvai. Aš nemoku aprašyti tos begėdiškos, begalinės paruoštų maisto prekių gausos, išmoningai ir subtiliai supakuoto maisto dėžėse, dėžutėse ir ryšulėliuose, perrištos kaspinėliais ir suvyniotais į nuostabiausią vyniojamąjį popierių. Tai lyg išprotėjusio Kalėdų Senelio dirbtuvės – atrodo, jis nusprendė į vieną vietą sukrauti visas įmanomas pasaulio dovanas viso pasaulio gyventojams. Išties, devyni dešimtadaliai žmonijos nepamato ties skirtingų patiekalų per visą gyvenimą, kiek Jūs pamatysite per penkiolika minučių, nusileidę į japoniškos universalinės parduotuvės požeminius aukštus. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.