Andrius Užkalnis, Parduoti rytmečiai

Niekur neišeisiu iš viešbučio – na, nebent vėl nuvažiuosiu anksti ryte į Tokijo žuvų turgų. Tsukidži – didžiausias pasaulyje didmeninis žuvies turgus, ir viena didžiausių miesto įžymybių. Prekyba čia prasideda jau penktą ryto, ir daugybė turistų iš Amerikos ir Europos su fotoaparatais naudojasi nemiga, kurią kelia laiko skirtumas, ir šokinėja per vandens balas nuo tirpstančio ledo, bandydami nepakliūti po elektrinių vežimėlių ratais. Vaižgantas rašė, kad rytmečio miegas – pats saldžiausias, bet nepagailėkite jo ir važiuokite į turgų.
Čia iš viso pasaulio suvežamos jūrų žuvys, kriauklės, vėžiagyviai, aštuonkojai ir visokios gelmių baidyklės, įvairove ir keistumu primenančios viduramžių flamandų tapytojų paveikslus, kur nusidėjėlius gąsdina persipynę čiuptuvai, dantys ir ragai. Visos gėrybės – kliuksinčios kibiruose, baseinuose, šaldytos, pjaustytos, apibarstytos pjuvenomis, apdėtos ledu – taiko į išrankiausių pasaulio žuvies valgytojų stalus. Tokijo restoranų virėjai čia renka žuvį vakaro darbui, o gurmanai eina į nedidelius restoranėlius prie turgaus, kur septintą ryto galima pusryčiauti šviežiausia pasaulio žuvimi. Žalia žuvis ir permatomos krevetės dar kvepia jūros vandeniu, ir šalta jų mėsa švelniai tyžta burnoje, lyg grietinėlės putėsiai. Virėjas, kuris neverda – jo įrankiai yra tik guvūs rankų pirštai ir aštrus peilis – dirba taip greitai, kad dar neišsimiegojusios akys nespėja sekti pirštų judesių, kai šlapiose rankose gimsta tobulai suspausti suši ryžių gumulėliai, apkloti perlamutrinės žuvies lakšteliais. Juos padeda tiesiai prieš jus, ant didelio banano lapo, pakloto tiesiai ant baro. Ryžių konsistencija tokia teisinga, kad suėmus pagaliukais, iš gumulėlio neiškrenta nė grūdelis. Tai bus, ko gero, puikiausias pavalgymas visoje Japonijoje – net ir restoranai Sapporo mieste (šiaurinės salos Hokkaido sostinėje), kur dešimtimis būdų paruošti karališkieji ir gauruotieji krabai ligi šiol man stovi prieš akis, negali prilygti Tsukidži žuvies turgaus mažų užkandinių siūlomam šviežumui.
Jei pasibaigus mano gyvenimo keliui per klaidą būsiu pakviestas į rojų, galiu neabejoti, kad šventasis Petras parodys kelią į maitinimo įstaigą, ir valgį ten gamins kuris nors iš šio turgaus užkandinių meistrų su dideliu sidabro ir perlamutro peiliu rankose. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Parašykite komentarą