Pirmoji praktika

Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo: bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš kelis amžius (Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė).
Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.
Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registravimo tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai taip, kada turi pradėti; visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti, kaip parodoje, ir geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį.
Nes taip prižiūrėti ir surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.
Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“. Man tai tuomet atrodė neįsivaizduojamai formali, sovietinio žargono frazė (kova už derlių, kova už taiką).
Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau numestas žodis – ši šalis su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškos giminės netobulumo pasireiškimais kovoja, kaip šeiminkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Žiūrint į šiandieninę maisto gausą (kiekvienos japonų universalinės parduotuvės rūsys, prekiaujantis maistu, arba du, o kartais trys, to rūsio aukštai – tai beprotiškiausias kulinarinės įvairovės stebuklas, kuriam lygių nėra niekur pasaulyje, „liaudies virtuvės pasiekimų“ paroda, kurioje yra vietos viskam, išskyrus saiką ir savęs ribojimą) irgi sunku patikėti, kad dar XX amžiaus viduryje japonai buvo vieni skurdžiausiai mintančių žmonių pasaulyje, su primityvia dieta. Dar neseniai Japonijoje gyvavęs racionas sąlygojo vieną iš dažnai pastebimų žmonių bruožų – nedidelį šalies žmonių ūgį. Po karo pradėję maitintis sočiau, įvairiau ir labiau amerikietiškai, japonai pradėjo stiebtis į viršų.
Tačiau net toji primityvi dieta buvo sunkiai pakeliama (bet neverkšlenant nešama) šeimininkės laiko sąnaudų prasme. Skurdžiame ir kalnuotame krašte buvo tik vienas pagrindinis maistas, tik retkarčiais pagardinamas gabalėliu žuvies ar daržove. Japonės maitino šeimą ryžiais, kurie buvo verdami ir pusryčiams. Ką tai reiškė? Moteris turėjo atsikelti pora valandų anksčiau, nei visa šeima, užkurti ugnį, ir virti ryžius. Būtent todėl elektrinė ryžių viryklė, po karo atsiradusi kiekvienuose japonų namuose, užtaisoma iš vakaro ir ryte automatiškai įsijungianti, buvo didesnė laiko taupymo revoliucija, nei visos skalbyklės ir indaplovės kartu: tai buvo paprasčiausiai laiko gaminimo mašina, pagaminanti kiekvienai šeimininkei po dvi valandas miego ir dar daugiau laisvo laiko (nes ryžius verda ne vieną karta per dieną). Mažai kur kitur pasaulėje toks nedidelis buities automatizavimo reiškinys atnešė tokį staigų, dramatišką pasikeitimą žmonių gyvenime. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimtmečio (daugiausia – po antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai, stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip keisdamasi iš esmės nepakito jos siela.
Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašydamas), negali prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX amžiaus pabaigos (kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinekliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba) šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui, nei Baltarusija ar Iranas šiandien.
Japonija ne tik neįsileisdavo atvykelių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudė misionierius, bet apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži, net savo pavadinimu reiškia „kinų raštą“) , net tradicinio japonų aprėdo – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Ir visa tai skirta vyrams, kad nebūtų liūdna, keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro, kaip vaikas vežimėlyje, arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku (apskritai, valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje).
O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur yra sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?
Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.
Antra, geišų šalyje taip mažai, tai tokia reta profesija (daugiausiai dėl nežmoniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas yra ne mažiau blogai atspindintis Japoniją, nei pasakos apie nežmonišką tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie „tekančios saulės šalį“. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, kaip paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.
Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau, negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose, arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba super-termometras, matuojantis bioritmus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie persimetė nuo indiškų filosofijų prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą, nei tvirtinti, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.