Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimtmečio (daugiausia – po antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai, stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip keisdamasi iš esmės nepakito jos siela.
Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašydamas), negali prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX amžiaus pabaigos (kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinekliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba) šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui, nei Baltarusija ar Iranas šiandien.
Japonija ne tik neįsileisdavo atvykelių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudė misionierius, bet apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži, net savo pavadinimu reiškia „kinų raštą“) , net tradicinio japonų aprėdo – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.