Vaikų darželis vyrams #4

Ir visa tai skirta vyrams, kad nebūtų liūdna, keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro, kaip vaikas vežimėlyje, arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku (apskritai, valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje).
O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur yra sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?
Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.
Antra, geišų šalyje taip mažai, tai tokia reta profesija (daugiausiai dėl nežmoniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas yra ne mažiau blogai atspindintis Japoniją, nei pasakos apie nežmonišką tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie „tekančios saulės šalį“. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, kaip paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.
Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau, negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose, arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba super-termometras, matuojantis bioritmus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie persimetė nuo indiškų filosofijų prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą, nei tvirtinti, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Parašykite komentarą