Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo: bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš kelis amžius (Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė).
Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.
Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registravimo tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai taip, kada turi pradėti; visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti, kaip parodoje, ir geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį.
Nes taip prižiūrėti ir surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.
Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“. Man tai tuomet atrodė neįsivaizduojamai formali, sovietinio žargono frazė (kova už derlių, kova už taiką).
Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau numestas žodis – ši šalis su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškos giminės netobulumo pasireiškimais kovoja, kaip šeiminkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.