Lietuvoje rengdama arbatos ceremonijas, Raimonda neretai susiduria su išankstine nuostata: „Mes – ne japonai, mums tai nepriimtina“. „Tikrai nesame japonai. Tačiau pamatę, kaip ruošiama arbata, skeptikai nuomonę dažniausiai pakeičia, įsitikina, kad jiems ritualas suteikia ramybės“, – pasakoja pašnekovė.
…Grįžtant prie pojūčių. Kaip minėta, arbatos ceremonija duoda peno arba padeda išvalyti žmogaus penkis pojūčius. Žiūrėjimas į kaligrafijos ritinėlį ar garbingiausioje patalpos vietoje – tokonomoje – stovinčią gėlių kompoziciją ikebaną suteikia peno regėjimui. Uodžiant smilkalų kvapą, išsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinuke, čiurlenimo pilstant, – klausa, liečiant ceremonijos metu naudojamus indus, – lytėjimo organai. O arbatos skonis išvalo gomurį. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa mintis. Todėl žmogus kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Beje, ceremonijos dalyvis taip pat turi mokytis, kaip paimti puodelį, pasukti, kaip padėkoti meistrui. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos draudžiamos: tai – ligos ir pinigai.
Arbatos ceremonijos eiga:
1. Įnešami indai, arbata. Viskas sustatoma tiksliai tam tikrose vietose.
2. Nusilenkiama (meistras nusilenkia svečiams, svečiai meistrui).
3. Karštu vandeniu ir šluotele sušildomas puodelis.
4. Į puodelį įberiama arbata (du maži bambukiniai šaukšteliai).
5. Užpilama karštu, bet jokiu būdu ne verdančiu vandeniu (puse samtelio).
6. Plakama bambukine šluotele, kol susidaro puta. Jei puodelis šiltas, o vanduo – tinkančios temperatūros, puta susidaro labai greitai.
7. Arbata patiekiama svečiui.
8. Kai arbata išgerta, išplaunamas puodelis, nuvalomas šaukštelis.
9. Viskas vėl sudėliojama į tam tikras vietas ir nustatyta tvarka išnešama iš patalpos.
Teksto autorė: žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė. Žurnalas „Moteris“