Arbata į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ją maždaug prieš aštuonis šimtus metų atvežė budistų vienuolis. Per ceremoniją ruošiama matcha rūšies arbata, miltelių pavidalo, šių spalva – skaisčiai žalia. Prieš skinant lapelius, arbatkrūmiai dviem savaitėms uždengiami ir slepiami nuo tiesioginių saulės spindulių – taip išlieka gaivi spalva ir susidaro daugiau žmogaus organizmui naudingo chlorofilo (jis gerina kvėpavimą, naikina blogą kvapą, yra naudingas turintiems virškinimo problemų) Nuskinti lapeliai garinami – taip slopinama fermentų veikla, vyksta oksidacija. Lapelius surūšiavus, pagarinus ir galiausiai sutrynus į miltelius, lieka tik 10 % procentų derliaus. Netinkamai laikoma matcha įgauna rudai žalią atspalvį ir šieno kvapą, kartu praranda gydomąsias savybes. Pradėtą pakuotę reikia laikyti šaldytuve, uždarytame inde.
Kavos detalės: arbatos į puodelį pilama tiek, kad būtų galima išgerti trimis su puse gurkšnio. „Beje, labai mandagu paskutinį gurkšnį sušliurpti. Buvau prisiskaičiusi, kad ši arbata neskani ir karti. Tačiau man šis skonis labai patinka. Žinoma, jei reikėtų išgerti daug, kokį arbatinuką, gal jau taip skanu nebebūtų“, – svarsto Raimonda.
Privalumai: tokioje arbatoje daug vitaminų A, B, C, E, K, mineralų, o beta karoteno – keturis kartus daugiau nei morkose. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Beje, matcha kaip gydomoji priemonė išgarsėjo proziškai – kai nuo sunkių pagirių padėjo atsigauti vieno aristokrato sūnui…
„Mano mokytoja, nors ir garbingo amžiaus, yra nepaprastai žvali, guvi, šviesaus proto. Arbatos per dieną ji išgeria nuo dviejų iki šešių puodelių. Veikiausiai tai ir yra jos žvalumo paslaptis, – svarsto mokinė.