Kiekvienoje kendo praktikoje, jūsų rankose šinai (bambukinis kardas), kuris užtikrina kokybišką darbą užsiėmimo metu, su jo pagalba relizuojamos jūsų mintys iškeltiems uždaviniams.
Bet kiekvienas ginklas ne tik turi dirbti, bet ir turi turėti atitinkamą priežiūrą.
Praktikos metu svarbu, kad šinai, būtų tvarkingas, dirželiai – nakajuji ir rankena – tsukagava nebūtų įplyšusi, išilga virvė – tsuru būtų pakankamai įtempta, bambukinės listvelės, neturėtų įskilimų ar būtų sulūžusios. Tvarkingas šinai, sveika praktikos vieta ir aplinka!
Šinai iki mūsų dienų atėjo iš šešiolikto amžiaus, kada Samurajai savo praktikoje naudojo kardą be aštrios briaunos – habiki ir 
medinius kardus – bokuto, bet dėl didelių traumų ir vieno ir kito buvo apribotas naudojamas kovose. Mokyklos turėjo ieškoti išeities. Išbandyta buvo ne viena medienos rūšis, vėliau apsistota prie bambuko. Iš pradžių buvo naudojami vientisi, vėliau surišti, bet ir tada jie nedavė reikiamo efekto. Uždavinys buvo padaryti kardą kiek įmanoma lengvesnį, patvaresnį ir lankstesnį. Galiausiai buvo skeltas bambukas ir padalintas į kelias dalis ir surištas, vieta rankenai atstojo odinis kapšelis – dėklas naudojamas iš arklio arba karvės odos, kuris aptraukė bambukinio kardo dalis. Rašytiniai šaltiniai skelbia, kad šinai buvo sukurtas Samurajaus Kamiizumi Isenokami Nobutsunos.
Su šiuo Samurajumi siejama viena istorija, kada apylinkėse vienas psichiškai nesveikas žmogus pagrobė vaiką ir užsidarė klėtyje su kardu rankose. Kamiizumi nusiskuto galva, paėmė iš moters dubenelį su dviem ryžių paplotėlias ir apsimetęs vienuoliu nuėjo iki klėties. Išviliojo ligonį ir išvadavo vaiką. Šį epizodą vėliau savo filme „Septyni Samurajai“ panaudojo Akira Kurosava. Bet gryžtame prie šinai. Jo konstruktyvas nepasikeitęs yra iki šių dienų kaip ir priežiūra bei asmeninis pasirinkimas. Bet apie tai jau sekančiame rašinyje.