Kategorija: Kendo

Kiekvieną kartą, kada ateina žmogus norintis išbandyti kendo, mus džiugina tai, kad jis tęsia savo seniai pradėtų minčių įgyvendinimą. Kažkada matytą ar patirtą jausmą jis bando atgaivinti su kendo pagalba. Laikydamas rankose kardą, kartu jis tikrina save ir bando suderinti savo mintis su veiksmais. Vieniems tai pavyksta iš karto, kitiems tai gaunasi žingsnis po žingsnio. Kitaip tariant, kiekvienas atsineša į kendo praktiką savo požiūrį į aplinką, savo išgyvenimus ir mintis.
Keiko metu mes turime vieną tikslą, atlikti gerai paruoštą kirtį. Ir čia pasireiškia kiekvieno atėjusio patirtis, kaip jis sugeba atlikti jam iškeltą uždavinį per patį trumpiausią laiką.
Ir visai nebūtina pirmąjam kartui turėti gerais fiziniais pratimais išlavintą kūną, pakanka tik noro ir stiprios dvasios išbandyti save, o čia būna pats sunkiausias žingsnis.

Pradžioje tai buvo kardo valdymas, išlavintas remiantis kovos taisyklėmis karo lauke. Kendo būtų galima suskirstyti į tris sudedamąsias dalis:
– kūno kelias – kardo laikymas, aplinka, atstumas tarp dviejų kovotojų,
– kardo kelias – teisingas kirtis jam skirtu laiku,
– sąmoningumo kelias – teisingas gebėjimų lavinimas,
Visa tai gali atrodyti teoriškai labai paprasta ir suprantama, bet praktikos metu viskas susipina. Tie kurie pradeda praktikuoti kendo, turi suprasti kiekvieną punktą atskirai ir įsisamoninti, kad kendo tai daugiau nei nugalėti savo priešininką. Hiroši Ozava.

Pirmoji Arnoldo minčių dalis iškėlė keliatą pastebėjimų, gero skaitymo toliau…Turiu dar pastebėti, kad Kendo nesibaigia tik dojo (sporto salės) aikštelėje. Kendo visada yra su tavimi, nesvarbu kur bebūtum. Nes Kendo lavina ne tik kūną ir jo refleksus, bet lavina, o tai ir yra svarbiausia, pačią kendokos asmenybę. Bet tai, manau, labai priklauso nuo jo asmeninio supratimo ir suvokimo apie Kendo. Jei žmogus supranta, kad užsiiminėdamas Kendo lavinasi kaip asmenybė, tai jis ir tobulės kaip asmenybė; jei žmogus galvoja, kad lavinasi jo koviniai, fiziniai įgūdžiai, tai jis ir jaus jų progresavimą ar regresavimą, priklausomai nuo to kaip intensyviai ir reguliariai tuo užsiiminėja. Galimas ir toks variantas, kai žmogus užsiiminėdamas Kendo nori tobulėti ir kaip žmogus, ir kaip kovotojas (sportininkas); tai yra jis turi suvokimą ir supratimą tiek apie vidinį, tiek apie išorinį Kendo poveikį jam, kaip žmogui.
Tikriausiai yra ir daugiau priežasčių kodėl žmonės nori užsiiminėti Kendo. Bet be vidinio, asmeninio suvokimo ir svarbiausia, supratimo apie Kendo Esmę, juo niekada nesusidomėsi ir niekada nesuprasi šio tolimojo Japonijos kovos meno, kuris, kaip minėjau, yra ne tik kova su priešininku, bet ir su pačiu savimi. Gal todėl Lietuvoje tarp tiek daug Kendo išbandžiusiųjų tiek mažai pasilieka ir pasirenka šį Kelią.
Kendo nesinori vadinti sportu; tai greičiau savęs pažinimas per kardo įvaldymo meną. Todėl visur ir sakau, kad Kendo užsiiminėjama, praktikuojama, o ne sportuojama. Žmonės dažnai nesupranta ar net nepabando įžvelgti Kendo Esmės, turbūt todėl taip dažnai ir nusigręžia nuo šio kovos meno visiems laikams. O suprasti, ar Kendo skirtas Tau, tereikia tik poros sekundžių. Nes Kendo visur ir visada sprendimai priimami žaibišku greičiu. Ir kartais būna labai sunku pasakyti, kas ką pasirenka: tu Kendo ar Jis tave

Arnoldas praleido mėnesį Tokijo Kendo Kyumeikan Dojo. Klausimas, koks kendo prieš ir po kelionės…gal geriau paskaitykime kartu:

Kada ir kodėl žmonės renkasi Kendo

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kodėl didžioji dauguma žmonių nesupranta, kas tai yra Kendo, ir kodėl tik maža dalis jų randa savyje noro pradėti eiti šiuo Keliu. Kendo nėra „įprastas“ sportas kaip futbolas, krepšinis, beisbolas ar pan., kur labai paprastos taisyklės ir kur nereikia į nieką per daug gilintis ir galvoti. Daugumoje aktyvaus fizinio judėjimo sporto šakų net nereikalingas mąstymas, tik geras fizinis pasiruošimas ir patirtis. Kendo viskas yra atvirkščiai. Čia svarbiausia, kas yra tavo viduje – širdyje, sieloje, prote, ir tik po to seka visas tavo kūnas (galimas ir atvirkštinis Kendo supratimas, kai jis traktuojamas kaip fechtavimosi, iš dalies kovinis sportas; bet apie tai kiek vėliau). Kendo – tai pirmiausia kova su pačiu savimi, su savo tamsiais šešėliais, ydomis ir silpnybėmis. Kiekvienos treniruotės metu daromi suburiai – kirčiai į orą – yra ne tik technikos ir kūno lavinimas, bet ir tuo pačiu mažytė nematoma kova su pačiu savimi. Ir kiekvienas suburio kirtis, palydimas šūkio, yra ne kas kita, kaip savo vidinės energijos išlaisvinimas ir sąmoningas nukreipimas į nematomą priešininką, kurį regite savo mintyse.
Yra ir kitas Kendo supratimas tų, kurie pirmą kartą stoja į šį Kelią. Tai nuomonė, kad Kendo yra kovinis menas ir kad jo tikslas – išmokti kaip galima geriau ir greičiau kautis kardais (šiuo atveju šinajais). Šiuos žmones taip pat galima suprasti, nes jie Kendo esmę pirmiausia įžvelgia fiziniame, koviniame pasirengime. Jiems svarbiausia būti kuo geriau fiziškai pasiruošusiems ir gerai perpratusiems kardo/šinajaus valdymo meną. Deja, tai paviršutiniškas ir tik iš dalies teisingas požiūris. Stebint tokia filosofija besivadovaujančius kendokas, labai aiškiai matosi jų asmeninis supratimas apie Kendo per pačias kendo treniruotes, atliekant pačias įvairiausias užduotis. Bet labiausiai kendokos asmenybė ir požiūris į Kendo atsiskleidžia per Keiko. Būtent tada geriausiai matosi, koks tai yra žmogus, ir koks yra jo supratimas apie Kendo. Kantrybės, tęsinys yra…

Mūsų bičiulis Gerardas Rūkas, Lietuvos Kendo Asociacijos prezidentas, kelinti metai stengiasi įsisavinti kendo teisėjavimo meną. Po paskutinio seminaro sutiko pasidalinti savo mintimis apie   šį kartais visų nepastebimą ir sunkų darbą. Turėdamas puikius mokytojus: Sumi Sensei (Visos Japonijos Kendo čempionato finalų teisėją) Mike Davis Sensei (Pasaulio čempionato finalo teisėjas) Hirakava Sensei ir žinoma Gerardo kendo mokytojas, draugas ir tarptautinis teisėjas – Džefas Humas.
Teisėjo (shinpan) pagrindinė užduotis yra nuspręsti galiojanti kirtį (yuko – datotsu) ir įvertinti jį  tašku (ippon). Kendo teisėjavimas yra šventas ir absoliutus būvis, nes kovos pergalės nuosprendis (hantey) formuoja jos kokybinę formą. Manau nesuklysiu sakydamas, kad  teisęjų rankose, šio kovinio meno  ateitis. Nesigilindamas į visus teisėjavimo subtilumus, pasistengsiu glaustai apibendrinti jo esmę ir kai kuriuos principus.
Kovai teisėjauja pagrindinis teisėjas (shushin) ir du pagalbiniai teisėjai (fukushin), kurie kaip ir kovotojai  yra kovos aikštelėje (shiai-jo). Dar yra vyriausiasis teisėjas (shinpan-cho), kuris stebi kovą ir teisėjus už aikštelės ribų. Skelbiant tašką, turi būti atsižvelgiam į šiuos pagrindinius faktorius, pastaruosius nesuklystant galime vadinti reikalavimais:
– kovotojo  laikysena ir elgsena,
– kovotojo psichinis stovis ir dvasinė būsena.
Kirčio atlikimas laikantis pagrindinių reikalavimų:
– kirtis reikiama shinai dalimi (hasuji),
– kirtis laikantis teisingo atstumo (maai),
– kirtis atliktas su teisingu atakos laiko suvokimu(kikai),
– kirčio, dvasinės ir fizinės būsenos vieningumas (ki – ken – tai – ichi),
– kovotojo visiško pasirengimo būsena (zanshin) po atakos.
Ir atsižvelgiant į visus šiuos faktorius, teisėjas per dešimtąją, kartais net šimtąją, sekundės dalį turi paskelbti verdikta. Puikaus teisėjavimo pavyzdys šioje nuorodoje – spauskite čia…
Teisėjo būtini bruožai ir trys šventos vertybės:
– teisingumas abiejų kovotojų atžvilgiu,
– pasitikėjimas ir priimtų sprendimų tvirtumas,
– drąsa priimti sprendimą.
Kiekvienas kovotojas turi mokėti pralaimėti, bet nieko nėra skaudžiau, kai pergalė prarandama dėl teisėjų aplaidumo ir neteisingo sprendimo. Dar vienas faktas, kad nekiekvienas aukštos klasės kendoka tampa geru shinpan’u. Kiekvieno kendokos pareiga žinoti teisėjavimo principus ir gal vėliau atras savyje drąsos paimti i rankas shinpan-ki (teisėjo vėliavėles) ir taps šio tauraus kovos meno saugotoju. Dėkojame Gerardui už laiką skiriamą kendo.