Arnoldas praleido mėnesį Tokijo Kendo Kyumeikan Dojo. Klausimas, koks kendo prieš ir po kelionės…gal geriau paskaitykime kartu:
Kada ir kodėl žmonės renkasi Kendo
Pirmiausia pradėsiu nuo to, kodėl didžioji dauguma žmonių nesupranta, kas tai yra Kendo, ir kodėl tik maža dalis jų randa savyje noro pradėti eiti šiuo Keliu. Kendo nėra „įprastas“ sportas kaip futbolas, krepšinis, beisbolas ar pan., kur labai paprastos taisyklės ir kur nereikia į nieką per daug gilintis ir galvoti. Daugumoje aktyvaus fizinio judėjimo sporto šakų net nereikalingas mąstymas, tik geras fizinis pasiruošimas ir patirtis. Kendo viskas yra atvirkščiai. Čia svarbiausia, kas yra tavo viduje – širdyje, sieloje, prote, ir tik po to seka visas tavo kūnas (galimas ir atvirkštinis Kendo supratimas, kai jis traktuojamas kaip fechtavimosi, iš dalies kovinis sportas; bet apie tai kiek vėliau). Kendo – tai pirmiausia kova su pačiu savimi, su savo tamsiais šešėliais, ydomis ir silpnybėmis. Kiekvienos treniruotės metu daromi suburiai – kirčiai į orą – yra ne tik technikos ir kūno lavinimas, bet ir tuo pačiu mažytė nematoma kova su pačiu savimi. Ir kiekvienas suburio kirtis, palydimas šūkio, yra ne kas kita, kaip savo vidinės energijos išlaisvinimas ir sąmoningas nukreipimas į nematomą priešininką, kurį regite savo mintyse.
Yra ir kitas Kendo supratimas tų, kurie pirmą kartą stoja į šį Kelią. Tai nuomonė, kad Kendo yra kovinis menas ir kad jo tikslas – išmokti kaip galima geriau ir greičiau kautis kardais (šiuo atveju šinajais). Šiuos žmones taip pat galima suprasti, nes jie Kendo esmę pirmiausia įžvelgia fiziniame, koviniame pasirengime. Jiems svarbiausia būti kuo geriau fiziškai pasiruošusiems ir gerai perpratusiems kardo/šinajaus valdymo meną. Deja, tai paviršutiniškas ir tik iš dalies teisingas požiūris. Stebint tokia filosofija besivadovaujančius kendokas, labai aiškiai matosi jų asmeninis supratimas apie Kendo per pačias kendo treniruotes, atliekant pačias įvairiausias užduotis. Bet labiausiai kendokos asmenybė ir požiūris į Kendo atsiskleidžia per Keiko. Būtent tada geriausiai matosi, koks tai yra žmogus, ir koks yra jo supratimas apie Kendo. Kantrybės, tęsinys yra…
Svarstymai apie „širdį“, „kelią“, „sielą“, „protą“ yra labai gerai, bet kendokų skirstymas į „mąstančius“, „sąmoningus“ ir „nemąstančius, fizinius“ – negerai. Neetiška. Juolab, kad ir neteisingas ir labai primityvus toks žmonių skirstymas.
Visi kendokos, jeigu nemeta, eina „gilyn“ į kendo. Kinų patarlė sako: „didis remiasi žemu“.
Sąmonė ręmiasi kūno judesiu. Be kūno koordinacijos, technikų įvaldymo, kovos nebus nei „nušvitimo“, nei „agresijos sublimacijos“. 🙂
Viskam yra savas laikas – žinoma, kad tarkim vienoks bus 16mečio pradedančiojo kendo ir kitoks 30mečio pradedančiojo kendo. Ir žinot, įtariu, kad 16mečio kendo bus geresnis: nes nuoširdesnis, be nereikalingos saviieškos, savistabos (daug yra egoizmo vardų).
Psichologiniu požiūriu tai įdomi medžiaga.
Dualizmas gražu, bet kažin ar egzistuoja tokios „juodųjų“ ir „baltųjų“ kendokų kategorijos 🙂 Kendo yra neutralus. Maža to, kendo negali atsakyti už tą, kuris pasiryžo užsiiminėti, greičiau atvirkščiai.
O kalbant apie paties žmogaus pasirinkimo laisvę… 🙂 Paprastai prie ko žmogus eina – prie to ir prieina…
gal šias mintis reikėtų išrutulioti atskiroje temoje, bet norėtusi kiek trumpai atsakyti į jūsų komentarus:
įdomu būtų išgirsti ką apie Kendo pasakytų:
– vaikas (7-12metų);
– paauglys (16-16metų);
– jaunuolis (18-22metai);
– jaunas vyras (25-30metai);
– vyras (33-36metai);
– brandus vyras (38-44metai);
– pagyvenęs vyras (46-55metai);
– garbaus amžiaus vyras (60-70metų);
– senolis (75-90metų);
kiekvienas jų pagal savo amžių (gyvenimišką patirtį) labai skirtingai išsireikštų apie tai, kas gi yra Kendo ir jo Esmė. Kiekvienas turime savo suvokimą apie tai. būdamas 16 ar 25 metų apie Kendo kalbėčiau visai kitaip, ir suvokimas mano būtų kur kas paprastesnis ir aiškesnis, švaresnis (sakykim, sportinis). Ir kas krito į akis viešint Kyumeikan doje Tokijuje, tai labai skirtingas Kendo tarp įvairių amžiaus ir tuo pat metu, patirties, grupių.
Šiuom kartu, esant 33metų, turiu manau kiek kitokį (daugeliui lietuvių-keistą) suvokimą apie tai, kas yra Kendo; ir kas svarbiausia, kad šios mintys labai artimos toms, kurias išreiškė mūsų gerb.Sensėjus, Akira Kubo, viešint Tokijuje. Supratau, kad nedaug klydau apie tai taip mąstydamas. Galiausiai suprantu ir tai, kad jei reguliariai treniruosiuos, tai suvokimas apie Kendo Esmę manyje keisis man būnant 60 ar 90metų. Galbūt dar kitaip, dar labiau nesuprantamiau, apie tai galvosiu ir kalbėsiu.. Na, laikas parodys 🙂
Aukšti danai labai paprastai kalba apie kendo. Bet mes ne aukšti danai… tačiau mes galim jų klausytis ir į juos lygiuotis, kol darbai atitiks mūsų žodžius 🙂
Mano manymu, reiktų lyginti ne skirtingų amžių grupių žmonių požiūrį į kendo, bet skirtingą patirtį, turinčių kendokų. Kendo praktika ir mokymasis yra griežtai apibrėžtas ir metodiškas, tad tos pačios patirties žmonės turėtų dirbti panašiai. Skirtumas tik tas, kad suaugęs žmogus kendo apipina dar įvairiomis sąvokomis ir savo gyvenimo patirties atspalviu, kas dažnai trukdo, o ne padeda tobulėti. Vaikas, jei jam kendo patinka, dirba nuoširdžiai ir atsidavęs.
Savo mintis galiu pagrįsti šia nuoroda: http://www.youtube.com/watch?v=_XHSZ-sLG3I
Vienas įstabiausių kendo meistrų 10 danas Moriji Mochida. Jo mintys buvo labai paprastos ir aiškios.
Prisipažinsiu, kad prieš porą-trejetą metų apie kendo rašiau dvasingus blėnius. Dabar net juokas ima. NESAKAU, kad čia irgi dvasingi blėniai. Sakau tik, kad einant metams požiūris keičiasi, kendo demitologizuojasi. Kaip rašė D. Sutkus reikia, kad darbai atitiktų žodžius. „Apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia tylėti.“ 😀
(aišku, kalbėti galima, citata čia tik tam, kad protingiau atrodytų postas)
zmogus tik dalinasi savo patirtimi ir ispudziais, o jus tiek daug kalbat…
Kolegos domisi, reaguoja. Tikiuosi, tai nieko smerktino? 🙂
kiekvienas is siu komentaru yra svarbus, kiekvienam is ji rasiusiuju, teorine dalis stipri pas kiekviena is ju, bet pasigendu ir praktines puses. viena, maza, smulki detale, siu minciu autorius Arnoldas Kendo pazino Japonijoje gyvendamas menesi laiko Kendo mokykloje, bendraudamas su Sensejumi, Arnoldas skyre savo laika ir resursus kendo pazinciai, jis norejo isitikinti, ar tai ka jis suzinojo budamas Lietuvoje yra teisinga! vien tik del sios mazytes priezaties galima buti labiau tolerantiskiems kiekvienai issakytai minciai. Kitas pavyzdys Raimonda, menesi laiko praktikavo sado, gyveno pas arbatos ceremonijos meistre namuose, buvo priimta i Japonijos Sado asociacija, taip pat islaike kendo I dana Tokijo Kendo federacijoje. Dar kitas puikus pavyzdys Mykolas Maciulevicius is Vilniaus „Trijėga KenYuKai“, jaunas vaikinas ryzosi menesiui isbandyti Kendo Japonijoje, dirbo, treniravosi, daug suprato ir patyre, pamate viska savo akimis ir isbande savo kunu kruvius kuriuos gauna tokie patys kaip ir mes…Cia labai tinktu visiems Arnoldo mintis: arba tu Kendo arba jis tave!
Dėl praktinės pusės – visada maloniai kvieciam visus norinčius bendrai praktikai..! Jokių problemų iš mūsų pusės nėra. Manau, jų neturėtų ir „Butokukano“ klubo vadovas, kurio mokinys yra čia pasisakęs Edgaras.
O kas dėl tolerancijos – atrodytų, jos ribos nebuvo peržengtos… Galbūt praktikuojančių skirstymas į minėtas dvi kategorijas pasirodė tiesiog įdomus.
Dariau, nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo iš mano rašysenos. visi supranta kad būtinas fizinis pasiruošimas norint Kendo pasiekti kažkokių tai (tarkim neįvardintų) rezultatų. Visi puikiai (tame tarpe ir aš) supranta, kad reikia lavinti savo kūno įgūdžius, šlifuoti techniką, lieti prakaitą… „Juodas darbas“ yra savaime suprantama Kendo lavinimosi dalis. Apie tai net manau neverta kalbėti, jei kalbame (ar kalbu) apie tai, kas gi yra tas Kendo. Pats įdomumas atsiranda kai atrandi savyje kažką daugiau. Ir apie tą „kažką“ ir bandau parašyti.
Nepykstu, kad kiek kandžiai reaguojate ar net subtiliai pasišaipote; juk jus (ir jūsų mokiniai) esate jūs ir nesiruošiu keisti jūsų požiūrio.. tik bandau įlieti šiek tiek (keistų) minčių į bendrą informacijos srautą apie meną, vadinamu Kendo..
Taip, kendo padeda pažinti save. Man atrodo, kad tie radiniai kažko „savyje“ yra būtent tai, kas trukdo kendo, kas trukdo kardo keliui, kas disonuoja, kas nenatūralu kendo. Bent jau aš pastebiu savy tai, kas man trukdo eiti į priekį. Su tuo ir reikia kovoti, matyt. Kendo reikalauja iš žmogaus visapusiško susistygavimo. Jei jo kažkur nėra, iškart sąmonė signalizuoja, kad kažkas „taisytina“.
Beje, pastebėjau, kad rašote „Kendo“ didžiąja raide? Įdomus pasirinkimas – viena vertus, taip išreiškiama pagarba šiam keliui, gyvenimo būdui. Kartu parodomas jo išskirtinumas.
Idomi diskusija 🙂 Dvasinis nusvitimas istinka iskart po to kai be ilgu treniruociu metu islaikai pirma dana ir is mokinio pavirsti mokytoju. Jusu pazanga ir jos greitis yra stebinanti. Dvasinis nusvitimas matau jus istinka po menesio kaip zaibas be jokiu varginanciu ir metu metus trunkanciu pastangu. Tai yra pavydetina. Sekmes kendo kelyje. Jis ilgas ir sprinteriams gali buti sunku iveikti visa distancija.
Nemanau, kad Arnoldas nedirbo, kol pasiekė pirmo dano. Ir nemanau, kad jis laiko save „mokytoju“. Nereikia šaipytis, Ignai.
To Edgaras
In modern times, a dan-ranked practitioner of a style is usually recognized as a martial artist who has surpassed the kyū, or basic, ranks. They may also become a licensed instructor in their art, in many styles however, achieving a dan rank means that while one is no longer considered a beginner, one is not yet necessarily an expert.
Grubiai tariant: kyu – mokinys, dan – mokytojas/instruktorius.
Daugiau info:
http://www.kendo-usa.org/rank.htm
Nuo kelinto Kyu prasideda pas jus Kendokos zygis? Ar tiesiog reikia nuvaziuoti iki Japonijos, patirti nusvitima ir iskart pirmas Dan?
Istrauka apie Kendo pazinima
The Kendo Reader
Noma Hiroshi (1910-1939)
Shugyo no dotei (the process of shugyo)
In Shugyo training there are two paths that can be taken; The first path is via the training of the mind – the Kokoro, and the second path is via the training of the physical form., or katachi. In Kendo, Shugyo practical experience is highly valued so emphasis is placed on execution rather than on theorisation; hence to begin via katachi is considered to be the normal course.
The process is known as entering via form to exiting via form , to pass by way of katachi (training the body) to reach the way of kokoro (training of mind and heart) and finally to graduate away completely from both. The ultimate end is to master the formless mysteries. At the beginning of shugyo the essential task is to perfect ones physical skill.
For this purpose it is important to master the basics of Kendo., the kihon of Kendo. Kendo kihon are as important as the basic movements and openings of the games of Go and Shogi (Japanese chess). In Kendo it is of the utmost importance to correct ones posture and striking skill. At the beginning one most refrain from contesting too much on contest Kendo, or upon trying to rush ones progress. The shortcut is always the longest way. Rather one must work at it properly and correctly and to that end one must never be swayed by ones own opinions. Always aim to follow exactly what one is taught. If one trains with a modest attitude of mind, one will acquire the basics correctly and to some extent the progress will follow naturally.
It is the same for the archer (kyudo) who first masters the correct posture before aiming to hit the target. The painter also pays careful attention to the way of sketching before using paint and the calligrapher masters his brush. In this way one can see how important it is to master the basics of any activity. In the case of the larger tree when the roots are well spread and sturdy the branches above flourish.
In Zen Buddhism, there is the teaching of Shu, Ha, Ri. If we take for example the game of chess, Shu – to obey or adhere corresponds to the first stage of practice when one studies and adheres to the basic moves that have been set down b y others. When a certain amount of progress has been made through ones own efforts and ability one begins to break away from this mould, and this is the stage of Ha, to break. If further progress is made with the training then eventually a natural breaking free from the conscious attempt to be different will occur, and finally without being aware of it one will part entirely from all such intentions and establish ones own individual path, though remaining within the bounds of the original principles and rules. This last stage is known as Ri, to separate. In the beginning however on must not fail to be obedient to the instructions given by the sensei.
In Kendo there is the following teaching, Dai, Kyo, Soko, Kei. (largeness, firmness, speed, alacrity)
These are the qualities to aspire to for physical perfection, though it would be very difficult to grasp all four at the beginning of training. First ones efforts should be focused on achieving the first two. Ie Dai, Kyo and with progress via Shugyo go on to acquire the remaining two ie Soko and Kei. As in the art of calligraphy, where there are three stages called Shin, Gyo and So, so in Kendo Shugyo there is a natural progression of stages. By taking each one a step at a time one eventually reaches the desired destination, this after all is only a shortcut. Any attempt to rush through this process in the main, gives rise to dubious results and more often than not entrance into the inner sanctuary of Michi becomes impossible.
Deja, Ignai. Nežinia, iš kur imta citata, bet „Kendo Reader“ autorius – ne Hiroshi Noma, o Hisashi Noma.
Tai smulkmena, bet kai ji „ant viršelio“, jūs kaipo ir nebegalite daug reikaluti iš kitų…
Antra. Danas visai nereiškia, kad jo turėtojas automatiškai gali mokyti. Mokėti ir mokyti – toli gražu ne tas pats.
Beje, ar girdėjote apie tokius laipsnius „kyoshi“, „renshi“ ir pan?
Ignai, tos „copy-paste“ paklodes komentaruose atrodo keistai. Visi, kas mokosi kendo, tuos tekstus žino – ar is Lietuvos kendo forumo ar is Kendo World forumo. Ir ne tik tuos. Jei ka nori parasyti, tai rasyk. Jei ko nori paklausti, tai klausk.
Atsiprasau uz neapgalvotus Copy-paste. Daugiau tokiu komentaru nebus. Turiu viena klausima i kuri noreciau (jei imanoma be kuo konkreciau) sulaukti atsakymo. KIEK LAIKO REIKIA TRENIRUOTIS JUSU KLUBE, KAD BUTU IMANOMA LAIKYTI 1 DAN EGZAMINA? Aciu uz atsakyma
p.s. galite irasyti menesiu skaiciu is patirties. Tai yra kiek laiko prireike Arnoldui ir kitiems kendokoms. Aciu
jei domina skaiciai tai pradedame nuo dvieju metu skaiciuoti laika, kada reikalingas Jums yra pirmas danas, bet…praejus dviems metams, daugelis supranta, kam jam tas pirmas danas.
Kaip supratau is jusu atsakymo jusu klubo nariai yra gave Dan ivertinimus po dvieju metu treniruociu? Ar teisingai supratau? Aciu uz atsakyma
taip, po dvieju metu.
Aciu Ricardai uz atsakyma. Visiems gero Kendo!
Prasome Ignai. Paciam uztikrintos pirmos treniruotes.
Aciu Ricardai, stengsimes