Mintys apie iaido (III)

Mokyklos siekė slėpti savo techniką viena nuo kitos  – priešingu atveju kokį pranašumą ji galėjo suteikti  kilus konfliktui? Palyginus nesenai, netgi praėjusio amžiaus pradžioje mokiniui buvo griežtai draudžiama pasakoti arba rodyti tai ko išmoko IAIDO mokykloje ne tik pažystamiems, bet net ir savo artimiausiems giminaičiams, broliams.
Ir jau visais nesenai, NZKR (Visos Japonijos kendo federacija) siekdama plačiau praverti duris į šį slaptą IAIDO pasaulį atrinko KATA, kurios jeigu galima taip sakyti, apibendrina visą IAIDO. Tačiau teigti, kad įvaldęs šiai dienai NZKR patvirtintas dvylika KATA tapsi IAIDO žinovas – taipogi negalima. Greičiau priešingai, tai yra tik pirmas žingsnis žengiant į šio senovinio ir kažkada labai slapto Japonijos meno pažinimą. Pažinus šias formas neabejotinai kils noras siekti gilesnių šaknų, tai yra tų autentiškų senųjų mokyklų žinių arba greičiau kurios nors vienos iš jų.
Taigi, apibendrinant ir viską galutinai europietiškai įrėminant, IAIDO, tai:
greitas, tylus (jeigu norit nepastebimas) kardo ištraukimas, kartu su kirčiu arba/ir jam sekant, kraujo nukrėtimas ir grąžinimas į dėklą, vienoje ar kitoje situacijoje.
Kas kažkiek gaudosi kovos menuose (ypatingai su kardu) supras, kad to atlikti be ZANSHIN – neįmanoma.
Jeigu kažkam dar kils noras užduoti klausimą – kokia iš to nauda?…mano pasiūlymas būtų:
geriau net nepradėti gilintis, bet užsirašyti į karate, aikido ar judo būrelį, bei ant balto popieriaus lapo užrašyti IAIDO, įdėti į voką ir užklijuoti, o ant voko užrašyti – atplėšti po 10-ies (arba 15-os) metų nuo …šiandienos data.
Su pagarba, pabandęs žengti pirmą žingsnį ir „užsikabinęs“,
RoBo