1536 metai, mažas kaimelis Nakamura, esantis pačiame viduryje tuometinės dar suskaldytos į mažas kunigaikštystes Japonijos. Kada ryžiai buvo gerovės simboliu, dievybės ir švenčių pagrindiniu maistu. Kiekvienas grūdas buvo persmelktas dvasios, kurios pradas buvo Inari dievybė, kuri žmonėms pasirodydavo lapės arba senyvo žmogaus pavidalu. Būtent ryžiai surinkti į saugyklas buvo vertinimo kartelė kitoms materialinėms vertybėms, renkamiems mokesčiams ir paslaugoms, kurias darydavo žmonės vieni kitiems.
Kokioje vietoje tais laikas buvo žmogus?
Pirmoje eilėje stovėjo valstietis, nuo kurio priklausė visuomenės išlikimas. Jis daugiausiai augindavo ryžių, bet kaip ne keista mažiausiai jų vartodavo. Jo šeimos kasdieninis maisto racionas buvo soja, soros ir grikiai. Ryžiai tik švenčių dienomis ir tai dažniausiai naujametiniame pyrage.
Alinantis darbas laukuose, ne sezono metu, kada žėmė ilsėdavosi, žmogų priversdavo imtis amato, kad užsidirbti nors truputi pinigų. Valstiečių padėti buvo sudėtinga, bet ji turėjo ir privalumą – laisvę. Jie galėjo persikraustyti ir gyvent kur nori, jie galėjo keisti amatą ir statusą jei tik būdavo galimybė. Jiems buvo tik viena sąlyga, mokėti duoklę. Aplink Kioto miestą esančiose žemėse Imeratoriui, kitose – paskirtiems feodalams. Kurie išgalėdavo sumokėti duoklę tie būdavo laisvi.
Bėdos prasidėdavo tada, kai nederlingi metai, ligos, gamtos katastrofos lydėdavo paprastą valstietį. Negalėdami susimokėti jie tapdavo skolininkais ir eidavo dirbti kaip pigi darbo jėga pas skolos šeimininkus. Buvo ir kitų aplinkybių, kurios apribodavo taip skelbiamas valstiečių laisves…Tojotomi Hideoši.Tęsinys eigoje.