„STUDENTO PRIEDERMĖ RIMTAI, STROPIAI EITI PASIRINKTOJI MOKSLO ŠAKA, KAD BŪTŲ PASKUM, UŽĖMĘS KURIĄ VISUOMENĖS AR VALSTYBĖS INSTAIGOJE VIETĄ, IŠMANINGAS SPECIALISTAS“ – Antanas Smetona. Įdomi ta studentų padermė ir priedermė: jauni, dažnai energingi ir daug ko siekiantys, o kartais- tik pasyvūs stebėtojai. Kad ir kokios jų dorybės ir vertybės bebūtų, tai asmenys, kuriems visuomenė paskyrė itin atsakingą bei sudėtingą vaidmenį – užaugti ir tapti geresniais nei buvusieji prieš juos. Geresniais visais atžvilgiais, kokius tik galima įsivaizduoti. Deja deja… Dėl nežinia kokios priežasties studentai ne visi yra pajėgūs teisingai augti ir, kas blogiausia, dažnai tas procesas stabdomas tiek visuomeninių mažumų, tiek daugumų, pavienių asmenų ar netgi aukščiausių valstybinių institucijų. Tad ir daug matytų bei pažinotų studentų tiek ir tegali – plaukti visa-ko pasroviui.
Būdamas studentu, nepasinaudojau milijonu man pasiūlytų galimybių, jų net nepastebėjęs, net neapsvarstęs. Tikrai yra daug studentų, kurie nuo bakalauro pirmo kurso pirmo pusmečio pirmo mėnesio pirmos dienos jau jaučia, dėl ko jie yra čia, ką jie gali ir turi nuveikti… Taip jau įvyko, kad aš buvau vienas iš tų, kurie tiesiog trynė suolą ir per daug nesistengė perprasti to, ką galima gauti iš universiteto bei jo bendruomenės. Vėliau vieni reikšmingi įvykiai sekė kitus, o šie dar kitus ir taip palaipsniui kažkas keitėsi tiek mintyse, tiek ir akyse. Paskutinis ir gan intensyvus reiškinys buvo KENDO. Tačiau KENDO nebuvo kaip kažkas, kas išsyk sutvarkė viską, ką manyje reikėjo tvarkyti. Svarbiausia, kad praktikuojant KENDO suvokiau, ko iš tikrųjų man iš KENDO praktikos, iš šios patirties reikia. Nežinojau, kam man reikia tiesioginės sporto teikiamos naudos – tvirtesnio kūno. Fizinio pajėgumo demonstravimas ne mano būdui – džiaugtis gyvenimu puikiai sekėsi ir turint esamus atletinius gebėjimus, o dvasia ir mintimi jaučiausi tvirtas ir neįveikiamas šio pasaulio išmėginimų. Kaip perskaitytos knygos, turtingos mintimi ir dvasia, yra menkai ko vertos, jeigu jose esantis tekstas nepadeda man savęs pažinti, taip ir veikla, nesiejama su tikslu padėti užduoti sau reikalingą klausimą ir rasti atsakymą, yra tik paklydimas tarp nesuskaičiuojamų mano kaip žmogaus galimybių.
Po pusmečio treniruočių sugebėjau sau užduoti minėtą „kam man to reikia?“ klausimą, turėdamas tikslą rasti tinkamą atsakymą. Praėjo dar pusmetis, ir radau kitą klausimą, kuris tapo savotišku atsakymu į pirmąjį: ki-ken-tai-ichi (気剣体) (ki – energija (siela), ken – kardas (minčių tąsa, vidaus ir išorės susiliejimas), tai – kūnas (fizinis elementas, pavaldus mintims), ichi – viena (viename). Japonų kalba ši frazė apibūdina būseną, kai visi svarbiausi kirčio elementai tampa vienu ir pasireiškia kaip tobulas kirtis. Kasdienėje veikloje šis principas taip pat atrodo teisingas. Kūnui reikia ne tik energijos, bet ir motyvacijos, kam ši energija reikalinga. Tam, kad protas tinkamai valdytų kūną, reikia pakankamai energijos ir tinkamos sąsajos tarp visų trijų elementų – kūno, sielos (širdies?), proto. Žmogus nėra paprastas darinys – nereikėtų pasikliauti vien tik kitų pateikiamais faktais apie tai, kas žmogui tinkama. Tik pažinęs tiesą, kad menkai save pažįstu, galiu toliau ieškoti, kaip tinkamai augti – tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Kyumeikan KENDO mokyklos vardu kviečiu visus VDU studentus pamėginti pasinaudoti KENDO praktika kaip savęs pažinimo įrankiu, padėsiančiu augti. Visi norintys bei abejojantys laukiami VDU sporto centre, didžiojoje sporto salėje. Treniruotės vyks trečiadieniais nuo 15h. Pažintinė treniruotė įvyks balandžio 7d. 15h. Daugiau informacijos kendo@kendo.lt arba skype „mansha“.
Kvietimas į Kyudo treniruočių savaitę Hamburge
Birželio mėnesį, 14-18 dienomis, Alster Dojo e.V. siūlo sudalyvauti atvirų treniruočių savaitėje. Kviečiami visi norintys, nepriklausomai nuo pasiruošimo ar lygio. Tai gali būti puiki proga patobulinti Jūsų techniką bei taihai. Praktiką ves Kyoshi 6-tas danas F. Hoff kartu su kitais Alster Dojo e.V. aukšto lygio instruktoriais. Dalyvio mokestis – 75,- €. Visi norintys, sumokėjus 5,- € už naktį, galės miegoti savuose miegmaišiuose pačiame dojo. Planuojantys dalyvauti praktikose, privalo užpildyti dalyvio anketą ir ją išsiųsti iki Gegužės 25d. Anketą bei kitą naudingą informaciją galite rasti adresu www.kyudo.lt.
Kardai – mūsų istorijos ir dvasinės stiprybės simboliai
Per amžius kardas Lietuvos kario rankose reiškė, jog mūsų Tėvynė laisva ir nepriklausoma, o tauta – saugi ir tvirta. Kad šiandien mes esame lietuviai, turime savo žemę, kalbą ir kultūrą yra mūsų tėvų ir protėvių – Tėvynės gynėjų nuopelnas. Mažojo kendokos Elvino Užomeckio proprosenelis Vincas Pilka buvo karininkas Kauno raitosios policijos padalinyje. Neatskiriamas karininko atributas – kardas. Pagarbos kardui tradicija tęsiasi.
Nuotraukoje: išrikiuotas padalinys (karininkas Vincas Pilka dešinėje, pasisukęs šonu į pulką)
Bet juos matė tik tie, kas mylėjo
Arba Pasaka apie Duodančias Rankas
[Nuoširdžiai tikiuosi jog turėsite kantrybės perskaityti šį tekstą. Karolis]
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas. „Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų… Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas. Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera. Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera. Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis“, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai“. „Kažkur tai jau girdėjau“, – pagalvojo mama, bet neprisiminė kur. Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga. O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis. Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo…
Autorė: Eglė Venslovaitė Šiliūnienė. Tekstą parengė: Valerija Lietuvnikienė
Minčiagirės sodyba jau laukia mūsų vaikų
Vitaminai arba tai kas būtina kasdien, IV dalis
Riebaluose tirpūs vitaminai.
Vitamino A aktyvios formos dalyvauja: regėjimo procese, reguliuoja augimą, reguliuoja greit besidalijančių epitelinių audinių (odos epitelio, virškinimo organų, šlapimo ir lytinių takų gleivinės, sėklidžių epitelio, placentos ir kt.) ląstelių dalijimąsi ir diferenciaciją. Vitamino A trūkumas prasideda, jei ilgesnį laiką nepakankamai gaunama šio vitamino, nes jo atsargos kaupiamos kepenyse. Simtomai: naktinis aklumas (vištakumas), šiurkšti oda, nes sulėtėja epitelio atsinaujinimas, sumažėjęs atsparumas infekcijai, mažakraujystė (anemija), sulėtėjęs vaikų augimas. Maisto šaltiniai: kepenys, kiaušinio trynys, sviestas ir visi pieno produktai. Karotinai (vitamino A provitaminai) gaunami su augaliniais maisto produktais: morkomis (lot. carota – morka), pomidorais, salotomis ir kt. Dozė suaugusiam žmogui – 1,5 mg, o β-karotino – 2-5 mg.
Vitaminas D – grupė sterolių, dalyvaujančių kalcio ir fosforo apykaitos reguliacijoje:
vitaminas D2-ergokalciferolis, jo randama augaluose
vitaminas D3 – cholekalciferolis, susidaro iš provitamino žmogaus ir gyvūnų odoje, veikiant ultravioletiniams spinduliams.
Reguliuoja šiuos procesus: kalcio ir fosforo jonų rezorbciją plonojoje žarnoje, inkstų veiklą, kaulų mineralizaciją. Esant vitamino trūkumui, vaikai suserga rachitu (gr. rachis -stuburas): sutrinka kalcio ir fosforo apykaita, susilpnėja kalcio ir fosfatų rezorbcija žarnyne bei reabsorbcija inkstuose, todėl sumažėja Ca2+ ir fosfatų kiekis kraujo plazmoje, sutrinka kaulinio audinio mineralizacija, kaulų augimas sulėtėja. Kaulai tampa minkšti, jie deformuojasi: iškrypsta stuburas, kojų kaulai įgauna „X“ arba „O“ formą, šonkaulių galai kaulo ir kremzlės vietoje sustorėja (rachito karoliai), krūtinkaulis atsikiša į priekį (vištos krūtinė) . Suaugę žmonės dėl vitamino D trūkumo suserga osteomaliacija (kaulų suminkštėjimu). Maisto šaltiniai: vitamino D2 yra augaliniuose produktuose: saulėgrąžų, alyvų aliejuje ir kt., o vitamino D3 – gyvūniniuose maisto produktuose: kepenyse, žuvų taukuose, gyvuliniuose riebaluose, kiek mažiau yra svieste, piene, grietinėje. Paros dozė – 12-25 µg.
Autorė: doc. Jūratė Burneckienė. Tekstą parengė: Evaldas Kaulinis, KMU 3k studentas. Tekstą redagavo: Valerija Lietuvnikienė.
Kviečiame į animacijos ir japonistikos renginį
„Anime Nights“ – tai didžiausias animacijos ir japonistikos renginys Lietuvoje, vykstantis jau 5 metus iš eilės. Šį festivalį rengia KTU Informatikos fakulteto Studentų atstovybė InfoSA. Nuo 2008-ųjų „Anime Nights“ vyksta kino teatre „Romuva“, kuris yra pačioje Kauno širdyje – Laisvės alėjoje. 2010 „Anime Nights“ planuoja dar labiau išaugti ir pakviesti japonų animacijos (anime), japonistikos fanus, bei kitus smalsuolius į dvi naktis ir net dvi dienas geriausių ir naujausių animacinių filmų bei serialų peržiūrų, linksmų akcijų-atrakcijų, japonų kovos menų ir žaidimų renginio pertraukų metu, kurie privers netyčia užmigusius pabusti ir pajudėti, bei suteiks progų laimėti prizų. Be jau standartiniais tapusių lietuvių sukurtų muzikinių anime klipukų (AMV), Cosplay kostiumų ir manga piešimo konkursų skelbsime dar vieną naują – kalendoriaus, kur atrinksime geriausių Cosplay kostiumų turėtojus ir padarysime specialią fotosesiją, kurioje padarytos fotografijos bus išleistos kaip pirmasis toks Lietuvoje anime stiliaus kalendorius. Taip pat galėsite išvysti japonų kovos menų pasirodymų ir šiaip iš arčiau susipažinti su šios šalies kultūra ir papročiais.
Naktinių seansų metu į renginį bus įleidžiami tik 16+ turintys asmenys (su lydinčiu atsakingu pilnamečiu). Tačiau neverta nusiminti, jei neturi šešiolikos, nes bus surengti net 2 dieniniai seansai („Anime Day“). Šie seansai orientuoti ne tik į anime fanus, bet ir į tuos, kurie dar tik bando susipažinti, kas tai yra anime. Į dieninius seansus kviečiame tiek didelius, tiek mažus – visi atrasite kažką, kuo jus gali užkerėti spalvingas, nuotaikingas ir veržlus anime pasaulis!
Renginio vieta: „Romuvos“ kino teatras (Laisvės al. 54, Kaunas).
Renginio data ir laikas: Kovo 26-28 d.; 26 dienos vakarą (penktadienį) nuo 20:00 iki 07:00; 27 dieną (šeštadienį) nuo 12:00 iki 18:00; 27 dienos vakarą nuo 22:00 iki 07:00 ir 28 dieną nuo 12:00 iki 18:00. Daugiau ir plačiau ieškokite čia…
Pavasario arbatos ceremonija
Japonijoje jau žydi sakuros, o pas mus baigia tirpti paskutinis sniegas. Rūkai, garuojantis žemės kvapas, patvinusios upės, kartais padvelkiantis šiltas vėjo gūsis-jau pavasaris…Gaiviai žalia arbatos spalva ir sodrus skonis priartins pavasarį dar labiau. Kovo 30 d. 19 val. – arbatos ceremonija. Laukiame Jūsų adresu Putvinskio g. 42. Registracija telefono numeriu: 860372202.
