Šiandien Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro auklėtiniai susipažino su kendo istorija. Kiekvienas vaikas turėjo galimybę laikyti rankos šinai, daryti pirmąjį savo kirtį, sužinoti kas yra men, kote, do. Laikyti rankose bokuto ir katana.
Kiekvienas iš jų turėjo silpnų vietų regėjime ir judėjime, bet kiekvienas turėjo jiems gamtos duotą – ypatingą jausmą, kurį mes kartais pamirštame kad turime. Labiausiai įsiminė mažasis Pauliukas, kuris liesdamas kardą rankų pirščiukais ieškojo kur turi būti tsuba ir tsukos rankenos galas… Giedrius nematė, bet jautė, kur turi būti nukreiptas kardas, Domantas per savo stiprius akinukus sekė kiekvieną judesį ir bandė teisingai atkartoti, su šypsena palydėdamas savo nesekmes, Silvija galėjo tik klausyti, bet turėdami puikią atmintį atsakė į visus klausimus. Tadui ir Aleksui tai pasirodė per sudėtinga, Dianai įdomu, Gražvydui naudinga, Mindaugui prasminga.
Šiandien, tai dar kartą mums įrodė šio centro vaikai, kad mes galime matyti, bet tai ne visada vertiname, mes galime jausti, bet į tai numojame ranka, mes pamirštame, kad aplink mus yra ir tokių žmonių, kuriems mes galime perduoti savo sukauptas žinias.
Kyumeikan kendokos kiekvieną ketvirtadienį kartu su šiais vaikais praktikuos kendo, kad jie galėtu arčiau prisiliesti prie senosios Japonijos istorijos, galėtų tapti fiziškai stipresni, kad šių vaikų mintys būtų tvirtesnės ir jie galėtų pasitikėti labiau savo jėgomis.
Šį kartą dėkojame mes už šių vaikų parodytas pamokas mums.


Mūsų kendoka Algirdas, dalyvavo LitBO 42-ojoje Lietuvos mokinių biologijos olimpiados II etape tarp Kauno miesto vidurinių mokyklų moksleivių. Kiekvienam iš Olimpiados dalyvių buvo pateikti 40 testinių klausimų su parenkamais atsakymų variantais iš kurių tik vienas atsakymas teisingas, taip pat 80 susijusių su praktinėmis užduotimis. Algirdui su iškeltomis užduotimis pavyko susidoroti per dvi valandas ir iš auditorijos išėjo neprisimena ar trečias, ar ketvirtas. Nenuostabu, prie tokios apkrovos mintims dar prisiminti, kelintas išėjo… Pasiskaičius 






Šiandien Kačerginės sanatorijos salėje susirinko penkios, manome, kad pačios drąsiausios miestelio moterys. Rita, Kristina, Asta, Beatričė ir Aurika pagaliau nusprendė pačios išbandyti kendo. Prie jų prisijungė ir dvi mažosios kendokės Akvile ir Aistė. Kam mamos, kam mokytojos su nerimu akyse žengė pirmuosius žingsnius į salę. Mums viskas kaip ir įprasta: men, kote, do, tski, suburi ir pabaigai darbas su bogu. Moterims truputis istorijos, truputis fizinio krūvio, truputis dvasios, trumpa pirmos kovos akimirka. Bet viskas dar prieš akis: daug darbo, emocijų, suvokimo, savo nepažintų savybių atradimų. Džiaugiamės mūsų mažųjų kendokių Aistės ir Akvilės pažanga. Mamoms beliko tik linksėti galvomis matant savo dukras ir mokines. Dėkojame už tai, kad atrado jos jėgų ir laiko pajusti pirmąjį kendo žingsnelį, judesį ir kirtį, mintį sujungti kartu su nepaklusniuoju kūnu. Žinau, ko tai verta ir kiek tai kainuoja. Ačiū, kad atėjote ir iki kito penktadienio. Raimonda.