Vaikystė. Mes visi ją žinome, visi ją išgyvenome, visi ją praradome. Liko tik atsiminimų nuotrupos. Prisimename įvykius, fragmentus – bet ne jausmą „būti vaiku“. Suaugę gali papasakoti apie vaikišką savijautą, tačiau jos sugrąžinti – ne. Jie yra kitoje pusėje ribos, skiriančios suaugusiųjų ir vaikų pasaulį.
Kaip su pavieniais asmenimis, taip ir su tauta. Suaugusiųjų kuriama istorija pamiršta savo vaikus. Dėl praeities vaikų mes be reikalo naršome po istorijos vadovėlius. Istorinė drama, kokią mes matome, turi tik keletą veikėjų- vaikų.
Praėjusį trečiadienį Japonijoje buvo minima vaikų diena. Jei esam nusivylę istorijos duomenimis, pasitelkime literatūrą bei archeologiją ir pasveikinkim senosios Japonijos vaikus, tikrai nusipelniusius būti scenoje.
Tai ilga, 12 000 metų senumo, istorija su keista trajektorija: nuo vaisingumo ir mirtingumo, dviem priešistorės rūpesčiais, iki nevaisingumo ir ilgaamžiškumo, būdingų nūdienai. Šiandien gimstamumas Japonijoje svyruoja apie 1.3 vaiko moteriai – tai antras žemiausias pasaulyje gimstamumo rodiklis po Hong Kong’o. Nuo 2005 metų vaikų vis mažėja. Iššūkių kupinos karjeros, didelės vaikų auginimo išlaidos, trauka laisvėms bei iškreipta socialinė sistema, kuri moterims užkrauna pernelyg didelius kasdienius rūpesčius,- tai priežastys, skatinančios neturėti vaikų. Atrodo, jog naminiai gyvūnėliai tapo pakaitalu vaikams. 23.2 milijonai naminių gyvūnų, kačių ir šunų, smarkiai viršija vaikų iki 16 metų skaičių – 17 milijonų.
Ką apie susiklosčiusią situaciją pagalvotų akmens amžiaus, Jomon’o periodo (8000 – 300 prieš.Kr.), moteris? Nėštumas- dominuojantis motyvas vienose iš seniausių pasaulyje, Jomon’o periodo, keramikinėse skulptūrose. Tūkstančiai metų prieš žemdirbystę, prieš metalą, prieš puodžiaus ratą ir degimo krosnį, pačioje žmogaus sąmoningumo aušroje- tuomet gimstamumas, gyvybės davimas šiose salose buvo svarbiausia. Mirtis buvo greta. Žmogaus gyvenimo trukmė tesiekė 15 metų – šiandien šis amžius yra 82. Kūdikystę išgyvendavo nedaugelis Jomon’o naujagimių. Aomori prefektūroje buvusiose Jomon’o laikų kapavietėse naujagimių laidojimo ąsočių skaičius viršijo 880 – tai yra šešis kartus daugiau negu suaugusiųjų. Vienintelis gyvybės linijos užtikrinimas buvo didelis vaisingumas. Japonijos salyne priešas pirmiausia buvo ne žmogus, o išnykimas. Tūkstančius metų trūkusi kova buvo laimėta sunkiai – moterų, gimdžiusių vaikus, ir vaikų, tvirčiausių iš gimusiųjų, besikabinusių į gyvenimą nežiūrint visų sunkumų, dėka. [Tęsinys kitoje dalyje]
Teksto autorius: Michael Hoffman, The Japan Times