Iaido – tai jau atskira sritis, kuri man buvo visai nepažįstama. Net ir dabar man dar labai daug neaiškumų. Bet kaip ir minėjau turiu tris nerealius garbaus amžiaus mokytojus, kurie savaitgaliais ateina į dojo praktikuoti iaido. Pats vyriausias iš jų, Sensėjus, ir globoja mane, aiškina, tiesa japoniškai, kaip reikia atlikti katas. Teoriškai jau moku atlikti keturias ilgąsias katas, bet iš tiesų prie jų dar dirbti ir dirbti… jei kalbėti apie manuosius iaido mokytojus, tai apie kiekvieną reikėtų pakalbėti atskirai. Pats vyriausias ir tikriausiai garbingiausią vietą užimantis Sensėjus viskam vadovauja, jis veda užsiėmimus, duoda patarimus. Tai Jis ir parodo bei paaiškina, kaip reikia atlikti vieną ar kitą katą. Kitas Sensėjus, taip pat labai garbaus amžiaus, mane labai nustebino ir sujaudino, kai per užsiėmimus atidavė vieną iš savo keliasaugių. O ką reiškia treniruotis be jų, tie kurie tai žino, manau mane puikiai supras. Ir jis po to lyg niekur nieko darė katas, kur reikia atsisėsti, keltis.. o skausmas, bent jau man, kaip pradedančiajam, tikrai didelis, netgi labai.. o jo veide nė raumenėlis nesudrebėjo, nors jo vienas kelias buvo be keliasaugio. Lenkiu prieš Jį savo galvą ir išreiškiu prieš jus visus Jam savo didelę pagarbą. Ir Jis pats prieidavo ir nebyliais judesiais parodydavo, kaip ir ką reikia daryti. O dar labiau nustebau, kai Jis padavė savo iaido kardą, o pats iš manęs paėmė medinį bokeną. Man tai tiesiog neįsivaizduojamas dalykas, kaip Meistras gali dalintis savuoju kardu su mokiniu! Nerandu žodžių, kaip išsakyti tai, ką jaučiu. Toks Meistro gestas yra be galo kilnus.. Jis ne tik pasidalija savuoju keliasaugiu, bet ir duoda praktikavimuisi savo kardą. Tai labai kilnus poelgis.
Kitas, trečiasis Sensėjus Tadžima San, kuris buvo atvažiavęs ir į Lietuvą (Kauną bei Nidą), mane mokė stovėdamas šalia ir liepdamas kartoti visus judesius, kuriuos jis darydavo. Tai labai palengvindavo katų įsisavinimą. Šiam Sensėjui taip pat reiškiu gilią savo pagarbą. Tęsinys ryt…