Dzen ir kardo vienybė

Algirdas ne tik uolus kendoka, bet ir pažangus moksleivis, dalyvauja mokyklos olimpiadose, kartu ruošiasi mokyklos baigimo egzaminams. Ir tai nesutrukdė išversti vienuolio Takuanos Soho knygos mintis į lietuvių kalbą tiems, kurie domisi japonų kultūra ir ieško atsakymų į jiems vieniems rūpimus klausimus.
„Takuanas Soho buvo Dzen vienuolis, kaligrafas, tapytojas, poetas, sodininkas, arbatos meistras. Jo raštai ir dabar yra japonų įkvėpimo ir patarimų šaltinis, kaip ir prieš pusketvirto amžiaus. Patariantis ir artimas aukštiesiems ir žemiesiems, jis laisvai jautėsi visuose visuomenės sluoksniuose, patardavo tiek Šiogūnams, tiek Imperatoriui. Pasak legendos buvo garsaus kardo meistro Mijamoto Musaši draugas ir mokytojas. Jo šlovė ir populiarumas jo nepaveikė, tą atspindi jo paskutiniai paliepimai mokiniams: „užkaskite mano kūną kalne už šventyklos, uždenkite jį purvu ir eikit namo. Neskaitykite sutrų, neatlikite ceremonijos. Neimkit dovanų nei iš vienuolių, nei iš pasauliečių. Tegul vienuoliai dėvi rūbus, valgo, ir gyvena kaip gyvenę“. Paskutinę gyvenimo akimirką jis užrašė kinišką simbolį yume („sapnas“), padėjo teptuką ir mirė.
Takuanas gimė 1573 metais Izušio kaime, Tadžimos provincijoje. Nors gimė samurajų šeimoje Miuros klane per patį 150 metų pilietinės kovos įkarštį, Takuanas dešimties įstojo į vienuolyną studijuoti Jōdo Budizmo atšakos, keturiolikos perėjo prie Dzeno Rinzai atšakos ir tapo Daitokudži, vienos didžiausių Kioto šventyklų, abatu beprecedenčio amžiaus – trisdešimt penkerių.
1629-aisiais jis įsitraukė į vadinamąją „Purpurinių apsiaustų aferą“ ir priešinosi Šiogūnato sprendimui panaikinti Imperatoriaus galią skirti žmones į aukštus bažnyčios ir žinybų pareigūnus. Dėl savo priešiškumo jis buvo ištremtas į dabartinę Yamagatos prefektūrą. Šiogūnui mirus jis buvo amnestuotas ir grįžo į Kiotą 1632-aisiais. Tolimesniais metais jis susidraugavo ir mokė Dzen atsistatydinusį, bet labai įtakingą imperatorių Go-Mizunoo, ir padarė tokį ispūdį naujajam Šiogūnui Tokugawai Iemitsu, kuris visada stengėsi palaikyti jų draugystę, kad 1638 metais jo reikalavimu įkūrė Tōkaiji.
Iki pat galo Takuanas ėjo savo paties nepriklausomu, ekscentrišku ir kartais karčiu keliu. Jo kampuotumas jaučiamas tiek jo kaligrafijoje, tiek grafikoje, tiek ir tolesniuose raštuose. Įdomu, kad galbūt galime pajusti jo charakterį tiesiog paragavę takuanzuke, patiekalo iš rauginto didžiojo japoniško ridiko.
Jo gyvenimą galima apibendrinti jo paties patarimu: „Jei gyvensi kartu su darbartiniu pasauliu, nusisuksi nuo Kelio. Jei nenori nusisukti nuo Kelio, nesek dabartinio pasaulio“.
Sakoma kad Takuanas norėjo įlieti Dzen dvasią į visas gyvenimo sritis kurios patraukė jo dėmesį, kaip kad kaligrafija, poezija, sodininkystė ir tiesiog menai. Tą patį jis padarė ir su kardo menu. Gyvendamas paskutiniais žiauraus feodalų kovų metais kurių kulminacija buvo Sekigaharos mūšis 1600-aisiais, Takuanas susipažino ne tik su menininko ir arbatos meistro ramybe ir didingumu, bet ir susidūrė su pergale ir pralaimėjimu – kario ar generolo išgyvenimais. Tarp pastarųjų buvo tokie nesulyginami žmonės kaip Išida Mitsunari, galingas generolas rėmęs Tojotomį Hidejošį, Kuroda Nagamasa, krikščionis daimis atsakingas už Mitsunario žlugimą ir ypatingai Jagyjų Munenori, Jagyjų Šingake kardo meno mokyklos galva ir dviejų Šiogūnų kartų mokytojas. Šiems žmonėms ir šiems laikams Takuanas skyrė nemažiau savęs nei kitiems.
Iš trijų esių kuriuos talpinsime tinklalapyje, du laiškai: Fudōčišinmyrōku, „Paslaptingi nepajudinamos išminties užrašai“, parašyti Jagyjų Munenoriui ir Taiaki „Taja kardo analai“, galbūt rašyti Munenoriui, galbūt Ono Tadaakiui, Ittō kardo mokyklos vadovui ir oficialiam Šiogūno šeimos ir artimųjų instruktoriui. Laiškų rašymo aplikybės neaiškios, bet nuoširdūs patarimai ir Konfucionistiškas nepritarimas Munenoriui Fudōčišinmyrōku gale prideda šiam darbui gana įdomią, ir šiek tiek gluminančią kryptį.
Visi trys rašiniai skirti samurajų luomui ir visi siekia suvienyti Dzen dvasią su kardo dvasia. Duodami patarimai iš praktinių, techninių ir filosofinių jų pusių. Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme galima teigti, kad Fudōčišinmyrōku yra ne tik apie techniką, bet ir apie savęs ryši su savimi kovos metu ir kaip asmuo gali tapti viena visuma. Taiaki priešingai, labiau aprašo psichologinius asmens bendravimo su kitais aspektus. Tuo tarpu Reirōšų „Vaiskus brangakmenių skambesys“, skirtas pamatinei žmogaus prigimčiai, kaip karys, daimis  — arba bet koks kitas asmuo — suprastų, kas yra teisingumas, o kas — paprasčiausias savanaudiškumas, ir susigaudytų klausime: kaip ir kada mirti.
Visos trys esės pakreipia žmogų į savęs pažinimą ir tuo pačiu į gyvenimo meną.
Kardo menas kaip technikos išraiška ir meditacinis Dzen ilgai kartu egzistavo Japonijoje, Dzen įsitvirtinęs jau XIIa. pabaigoje. Takuano dėka jie pasiekė visišką vienybę, o jo kūriniai ir nuomonės buvo ypač įtakingos keliui kuriuo pasuko — ir tebeeina — japonų kardo menas, kuris visdar nuoširdžiai praktikuojamas ir puikiai atspindi japonų požiūrį į gyvenimą. Padėję tvirtus pagrindus Dzen ir kardo vienybei, jo rašiniai įtakojo daugelio to meto didžių meistrų kūrybą ir sukūrė daugybę dokumentų, kurie visdar skaitomi ir naudojami, kaip kad Jagyjų Munenori „Heihō Kadenšo“ ir Myjamoto Musaši „Gorin no Sho“. Šių žmonių stiliai skyrėsi, bet jų išvados susipina kartu parodydamos aštrų įžvalgumą ir supratimą, tebūnie tai Musašio „Laisvė ir spontaniškumas“, Munenorio „Paprastas protas nežinąs taisyklių“ ar Takuano „Nesukaustytas protas“.
Takuanui kulminacija buvo ne mirtis ir naikinimas, bet nušvitimas ir išgelbėjimas. Kova, esant „tinkamam“ protui, ne tik duoda gyvenimą, bet ir duoda jo daug daugiau.“ Tęsinys seka.