Nepamenu, kada Ričardas paskelbė apie Japonijos dienas Birštone. Nepamenu ir programos turinio. Paaiškėjo vėliau. Detalės kito. Tačiau Japonijos dienų skelbimas atrodė gražiai.
Vasario vienuoliktosios rytas išaugo brandžiai žiemiškai šaltas. Minus dvidešimt septyni ar minus dvidešimt keturi. Kaip kur rodo.
Mašina su šarvais, šinajumi, bokenu, rankšluosčiu, dar keliomis būtinomis dėl higienos ar švaros smulkmenomis suvaitojo kančios balsu ir …. mano nuostabai, užsivedė.
Kaunas atrodė ištuštėjęs, tačiau žiemos rytas buvo ir šaltas ir saulėtas ir gražus, dėl ko širdis ir kūnas maloniai nusiteikė busimam seminarui, jo intensyvioms treniruotėms, prakaitui, nuovargiui, draugiškiems pokalbiams ir nemenkiau draugiškiems kovų kirčiams. Trumpiau – dvi dienos kendo. Kas buvęs tokiuose seminaruose, visada prisimins kaip seminaro pabaigoje būna malonu, kai jautiesi tarsi iškarštas šuva lengvoje smegenų sutrenkimo būsenoje, nors sieloje būna palaima ir ramybė, kadangi žinai, kad prasilakstei, pajudėjai, patobulinai kirčius, kovojai, laimėjai ir pralaimėjai, surinkai mėlynes tarp šonkaulių, rankose, kartais labai įdomiose kūno vietose – žodžiu kiekvienam individualiai pagal bendrą ir individualią likimo programą.
Birštono gimnazijos mažoji sporto salė spindi švara. Švelniu tarsi jaunos merginos skruostu parketu, laukia mūsų dojo narių iš Kauno ir Vilniaus, lenko iš Lenkijos, baltarusės merginos iš Minsko, draugų latvių iš Daugpilio kendo klubo „Musashi“ ir draugų kaliningradiečių iš Kaliningrado kendo klubo. Kvietimai buvo išsiusti ir Lietuvos kendo asociacijos nariams. Salėje buvo numatytos vietos žiūrovams, kadangi sekmadienį laukė kendo prezentacija, be to, ne visi kendokos buvo numatę dalyvauti kovose. Persirengėme. Netrukus atvyko ir septyni kaliningradiečiai, santūri daili minskietė Margarita. Lenkas, latviai ir asociacijos nariai neatvyko.
Pusę vienuolikos Ričardas tvirtu ritmu intensyviai pradėjo bazinę kendo praktiką, dėmesį suteikdamas į kirčių techniką. Kaip visada – ryžtingai ir tvirtai. Po to kaliningradietis Vitalijus pratęsė bazinę kendo praktiką, dėmesį sutelkdamas į kojų ir žingsnio techniką. Ritmas dinamiškas, visų nuotaika pakili, saulė praskaidrina nuotaiką. Nepastebimai prabėgo pusantros valandos. Vyrų drabužinėje dušo nebuvo. Tiek to. Keliese pusnuogiai pasivartėme mokyklos kiemo sniege ir išsitrynėme rankšluosčiais. Vaikams juk pamokų nebuvo ir sniegas ne geltonos spalvos. Po to pietūs sanatorijos „Tulpė“ kavinėje. Pakeliui apžvelgiame atsinaujinusį ramų Birštoną. Užsukame į savo būsimą nakvynės vietą privačiame name, kur šeimininkai vargsta atšildydami atšalusį vandentiekį. Po pietų, kiekvienas kas sau. Atskirai ar grupelėmis. Rūpi pasižvalgyti po ramų nuostabų kurortą. Krantinė, Vytauto kalnas su paminklu, parkas. Prie slidinėjimo kalno stebime profesionaliai skriejančius žemyn mėgėjus, kurie vėl velke tempiami į kalno viršūnę. Pasistengta investuotojų ir vietinės valdžios… Ką čia bepridėsi. Miestelis, kuriam gyvena tik šiek tiek daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų, atrodo kaip ramybės poilsio oazė. Aišku, jeigu pradėtum klausinėti miestelėnų, kaip jie gyveną, neabejotina, kad pradėtų dievagotis, kad tas negerai, tas blogai. Tačiau kai matai užšalusio Nemuno vingį, snieguotus pušynus, atsinaujinusias sanatorijas, gurgždantį sniegą nuo pravažiuojančių į procedūras brangesnių mašinų, taip ir norisi gurkštelėti šalto „Vytauto“ ar bent jau „Birutės“ šiame šaltame žiemos rojuje.
Penkioliktą valandą pradėjome nuo katų, suskirstyti į tris grupes. Ką tik persirengę prisijungė vilniečiai Jokūbas ir Nerijus. Dirbome kokias keturiasdešimt minučių. Po to kokią valandą vyko darni dži geiko praktika. Tempas vis didėjo. Iš Kauno atvyko papildymas – Aldevinas, Kristupas ir Simonas. Pertraukėlė ir intensyvi kendo kata. Ne mažiau kaip valanda. Kiekvienas iš vilkėjusių šarvais kovotojų turėjo laimės patirti nuo dvylikos iki keturiolikos kovų su pačiais įvairiausiais kovotojais su skirtinga patirtimi, braižu, stiliumi, charakteriu. Salėje girdėjosi ritminga vibracija, kaip pasakojo jau vėliau Arnoldas. Nuo susigrudimų kartais bet kuris gaudavo visai iš ne savo porininko. Beveik Durbės mūšis iš 1260- ųjų… Fotografavusios Diana, Daiva ir Jolanta pasakojo, kad buvo įdomu pagauti kovų kadrus. Kiek pamenu salė kampe stovėjęs Ričardas šypsojosi ir vis kažką ragino apie silpną dvasią. Daugiau neišgirdau, nes šalmą stipriai užveržiau. Tikras mūšis, kuris baigėsi devynioliktą valandą. Šlapias prakaituotas nuvargęs seiza. Štai tada ir užplūsta druskingos laimės akimirka. Na patys suprantate, kas tuo užsiminėjote.
Ar čia reikia aiškinti kaip skubėjome į vakarienę? Po to geliančius raumenis ir kaulus gaivino sanatorijos „Tulpė“ pirtys ir baseinas. Kiek akys užmatė, visur taškėsi draugiškai pavargę seminaro veidai. Pagarba birštoniečiams, sumaniusiems šį paprastutį, tačiau malonų kompleksą. Būta pasaulyje daugiau pirčių, būtų daugiau gėrio ir mažiau karų kiltų iš apykvailio godumo.
Nusausėję ir įsikūrę kitame name (Jolanta apsigyveno viešbutyje, kaliningradiečiai irgi kažkokiuose nakvynės namuose apsistojo), drauge patraukėme į Birštono centrą, kur puikavosi nacionalinė lietuviška picerija. Gaila, kad linksmieji vilniečiai Lauras, Nerijus ir Algirdas išvyko namo. Teko girdėti, kad ir Italijoje pasitaiko picerijų, kad italai taip pat mėgsta picas. Picerijoje sustūmėme tris stalus ir susėdome su picomis, šaltais alaus bokalais, šypsenomis, pasakojimais iš ankstesnių sesijų (seminarų) Japonijoje, Kaliningrade ar Rygoje, atsipalaidavome ir ilsėjomės klausydami gražių dzūkiškų dainų sklindančių iš abiejų picerijos galų. Ne dar neišnyko Lietuvoje daina, nes dar dainuoja Dainava! Kiek vėliau dainas užtraukė ir kaliningradiečiai. Vakaras buvo gražus ir prasmingas, kolektyvinė kovos dvasia sklandė kažkur šalia. Vieningumo jausmas apgaubė šiuos įprastame gyvenime į savo namučius tempiančius šapelius žmogučius. Tęsinys pakeliui. Egidijus Milašius