Dažnai įvairius nusižengimus padarę žmonės buvo verčiami tapti elgetomis „hinin“ (japonų kalboje vartojamas žodis), gyventi toliau nuo visuomenės, dirbti pačius juodžiausius darbus. Jie buvo žemiausios klasės atstovai kartu su duobkasiais, budeliais, kailiadirbiais, odos raugintojais, žemės kasėjais.
Jei pas valstiečius persipildydavo kantrybės taurė, drąsiausieji pasinaudodavo keliomis taktikomis pasipriešinti valdžiai. Populiariausia buvo persikraustyti visu kaimu į atokias vientas kur nepasiekdavo valdžia, negaliojo įstatymas ar nebuvo rinkliavų. Tai dažiausiai buvo miškai ir raistai. Kitas pasipriešinimo būdas feodalams buvo – kaimas paskubomis ir retomis eilėmis apsodinamas bambukais. Tada skaitoma, kad kaimas jau gyvena atokiau nuo visuomenės ir priklauso miškui. Žinant bambuko augimo greitį 1 metras per parą, tai buvo vienas iš efektyviausių priemonių pasiruošti gynybines sienas…
O kas prižiūrėjo valstiečius? Jau daugelis iš jų ir neatsimins, kad nuo IV amžiaus visa žemė buvo suskirtstyta į administracinias struktūras – provincijas vadovaujantis tuometiniu valdymo modeliu perimtu iš Kinijos, kuris laikui bėgant prisitaikė prie Japonijos feodalinių dvarų reikalavimų.
Pačius dvarus valdė – daimyo „nusakantis galingą regioninį valdovą feodalinėje Japonijoje, kuris valdė didžiąją dalį provincijos iš savo didelės paveldimos žemės. Paraidžiui „dai“ （大） reiškia „didelis“, „myō“ nuo „myōden“ (名田) reiškia privačią žemę“ (ištrauka iš Wikipedia).
Daimyo turėjo valdžią ir nedidelę armiją kuri turėjo saugoti savo feodalą, reikalui esant padėdavo surinkti mokesčius iš atokiau esančių ir nepaklusnių kaimų. Tojotomi Hideoši. Tęsinys eigoje.