Diena praleista Santariškių klinikoje, paliko vėl minčių.
Viena linija storesnė, kita plonesnė. Vėl naujas bandymas. Kita, per mažai dėmesio gavo iš teptuko, liko sausa, tušo per daug, išsiliejo, vėl viskas iš naujo. Ir taip kiekvienas ir kiekvieną kartą.
Šiandien žmonės sėdėjo prie vieno stalo, darė visi tą patį. Kartu bandė pažinti save tušo gamyboje ir per teptuko laikymą virš ryžių popieriaus. Pasibaigus užsiėmimo laikui, durys užsidarė ir vėl viskas gryžo į savo vietas. Vieni tapo pacientais, kiti medikais. Jie vėl vienas kitu pradėjo rūpintis. Vienas kito sveikata.
Pirmoji mūsų pažintis su šiais žmonėmis prasidėjo vaikų klinikoje. Mus pasitiko Rita. Žmogus, kurio dėmesio ir šilumos nestinga kiekvienam mūsų sutiktam vaikui koridoriuje ar palatoje. Visus pažysta vardais, visų žino istorijas, kiekvieną pakalbina, jei reikia paguodžia ar padrąsina. Mūsų pasiruošimas prasidėjo lengvai, teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui, įprasta jau veikla. Sutartu laiku pradėjo rinktis vaikai su mamomis. Tai ką matėme ir patyrėme šiandien, turėsime savo vaikams kurie lanko Kendo ką pasakoti.
Vaikai nedrąsiai sėdosi prie stalo su savo mamomis ir auklėtojomis. Akies krašteliu sergėdami kiekvieną judesį savo palydovo. Gabijai pradėjus pamoką, visi klausėsi labai įdėmiai ir susikaupę. Tik vienas berniukas, sėdėjo su mama ant minštasuolio, visą užsiėmimo laiką, nepakilo ir neprabilo, stebėdamas vieną tašką išsėdėjo ištisas dvi valandas. Pasirodo vaikas iš reanimacijos tik trečia diena. Mergaite iš onkologjos skyriaus, keturių metų berniukas su dideliu nudegimo laipsniu ir kateteriu kakliukyje. Galima vardinti dar daugiau ligų, bet ar reikia? Geriau pamatyti, kad galėtume perduoti žinią visiems, kaip mes gerai ir laimingai turime gyventi, dėl to, kad esame sveiki. Daug kas to neįvertina, gaila… Vaikai ligoninėje gal neįvertina to kas atsitiko, bet stebint esančius šalia tėvus, tai didelės pagalbos reikia jiems, kaip ir gydytojams, kurie kartais turi būti plieninių nervų, gerais psichologais, kad prie esamų aplinkybių sugebėtų atlikti savo pareigas. Tai tikrai nelengva. Galima pagirti ligoninės vadovybę, už puikiai įrengtas palatas, koridorius, vaikų kambarius. Malonu girdėti, kada auklėtojos džiaugiasi naujais žaislais, technika skirta vaikams. Kaip ir rėmėjais, kurie ėmė ir pakeitė visus vaikų ligoninės langus. Bet ar tai atstos žmogiškumą, tai klausimas vertas antrojo puodelio arbatos.
Pietūs, trumpa kavos pertraukėle ir su Gitanos pagalba, mes pasiekėme suaugusiųjų reabilitacijos patalpas.
Vėl įprastas pasiruošimas: teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui. Renkasi žmonės, mokomės laikyti teptuką, sukurti tiesias linijas, suprasti hieroglifo pradžią ir pabaigą. Visi pasiruošė rašyti žodį – sveikata.
Nepasigamino tušas, teptukas per daug lieja, popierius sušlapo, tušas liko ant rankų, nenusivalo, netiesi linija, popierius ne toks, kodėl nesigauna, atsibodo…Buvo žmonių, kurie taip pasielgė, buvo, kurie negalėjo susitaikyti su tuo, kas įvyko su jais ir kodėl jie atsidūrė šiame skyriuje.
Bet buvo žmonių, kurie kabinosi į gyvenima. Vėl ir vėl ėmė naują popieriaus lapą, vėl bandė piešti tiesią liniją. Vėl ima ir trina tušą, netinka spalva, vėl naujas ryžių popieriaus lapelis, vėl naujas bandymas. Prie tokių žmonių stovėjome ir stengemės padėti jiems. Nevaldo dešinės rankos kuri turi laikyti teptuką, žmogus ima ją su kaire ir laikydami abiems rankomis teptuką rašo žodį – sveikata. Čia tai dvasia.
Mums beliko stebėti ir gėrėtis tuo kas vyko šiandiena mūsų aplinkoje.
Mes gėrėjomes medikų atsidavimu savo darbui, kūrybiškumui ir priėjimui prie įvairių situacijų. Kaip reikia pažinti savo pacientus, kad jie patikėtų medikais ir ateitų pas mus piešti japoniškų hieroglifų?
Dėkojame Gitanai Letukienei kuri patikėjo mūsų gerais ketinimais, surengti pirmąją metų kaligrafiją Santariškių klinikoje. Ritai Gervinskienei, kuri ne tik pasirūpino renginiu, bet ir aprodė vaikų ligoninę. Neringai Marčiulynaitei už laiką, kurį skyrė mums kartu su suaugusiai reabilitacijos skyriuje.
Na o šiandien Gabija pasidarė geriausią dovaną gimimo dienos proga. Ji perteikė žinias žmonėms, kuriems piešimas ant ryžių popieriaus paliko mažą viltį pasveikti greičiau. Kiek žmonių gyvens su šia viltimi, mes nežinome, bet svarbiausiai yra geri ketinimai. Gabija parašė asmeniškai japonų kalboje žodį sveikata ir keikvienam ligoninės vaikų skyriui padovanojo raštą ryžių popieriuje.
Artrodo mums, kad kažką padarėme gero, bet geriau tiktų žodžiai, mes gavome pamoką, kuri parodė, kad yra žmonių, kurių gyvenimas gali būti ir toks kokį matėme mes. Turėdami tokią patirtį, mes pasidalinsime ja ir su mūsų artimaisiais. Patiko viena moteris medikė, kuri pasibaibus pamokai pati prisėdo prie popieriaus ir su teptuku rankose, po pirmojo parašyto hieroglifo tarė: „tam reikia drąsos, kad parašytum vieną hieroglifą, reikai drąsos, kad padarytum paprastą dalyką“.
Ir pabaigai, jeigu kiekvienas padarytų tik tiek kiek jis gali padaryti dėl kito ir tai būtų labai daug. Kviečiame visus, kurie turi ketinimų, veikti jau dabar, jei jaučiatės vieni, pritrūko jėgų, junkitės prie mūsų.