Šeštadieninė praktika Kyumeikan mokykloje visada būna aktyvi ir kiekvieną kartą vis kitokia. Šiandien dalyvavo visų amžiaus grupių nariai. Šaltis tapo įprastas ir jau nedirgina kaip pirmosiomis dienomis, bet vis tiek dar šalta stebėti mažuosius vaikučius kai jie nors ir drebėdami bet laikosi tvirtai vis trindami kojų pėdutes vieną į kitą. Suaugusieji sustojame vienas šalia kito ir tokiu būdu savo hakamomis sukuriame vaikams užuovėją nuo vėjo, kuris vis bando patekti į vidų pro plačiai atvertas duris. Vaikai po kiek laiko nustoja drebėti, tada ir mums pasidaro šilčiau. Intensyvu, tiek vaikams, tiek ir mums. Vaikai stebi kaip dirba suaugusieji, mes stebime kaip dirba vaikai, taip vieni kitus palaikome mintimis. Tokiu atrodo nekaltu stebėjimu, nejučia keičiamės vieni su kitais vietomis. Kovoms stojame ir su stipresniais ir su silpnesniais. Vienas kitą bandome, pasitempiame, pataikome, pralaimime, vėl bandome. Būgno garsas, paskutinis kirtis, rikiuojamės, etiketas. Vėliau įprastas salės plovimas, šarvų tvarkymas ir mažas puodelis kiniškos arbatos. Kubo Sensei iš paskutinės kelionės atsivežė kiniškai arbatai skirtus reikmenimis, tai mums leido mėgautis subtiliu jos skoniu. Vanduo arbatai kaitinamas kambaryje ant ugnies, kurią palaiko specialiai paruošta mediena. Ji duoda kaitrą, bet neskleidžia dūmų. Laikas stabteli, stebime kaitros raudonį, klausomės vandens čiurlenimo, įkvepiame aromato, kuris paverčia skonį gera savijauta. Kubo Sensei, Oka Sensei vaišina visus arbata, klausomės pasakojimo, dalijamės pastebėjimais, laikas eina greitai visai šalia…
