Pirmoji praktika

Tokyo Park Hyatt pakeitė mano supratimą apie tai, ką gali ir ką turi daryti tie, kas projektuoja viešbučius ir jų interjerą: visuomet labai nepatikliai žiūrėdavau į super-brangius pretenzingus „dizainerių“ viešbučius, kurie primena parodų sales. Jų stiklinės prausyklės ir kavos staliukus puošiantys keramikiniai loviai yra tinkami gyvenimui ne daugiau, nei madų demonstravimo konceptualūs apdarai, pakabinti ant pieštuko plonumo šešiolikmečių išblyškusių modelių, tinka žmoniškam apsirengimui. Skausmingai madingi, šie viešbučiai man visuomet atrodė labai patenkinti savimi, bet visiškai nesidomintys žmogumi, kuris ten atvyko gyventi.
Kadangi man kelionės – didžiausia aistra, bet negaliu visą laiką keliauti (tenka dar ir dirbti), tai turiu begales turistinių vadovų, kuriuos skaitau per pusryčius, per vakarienę, vonios kambaryje ir prieš užmigdamas. Dažniausiai jie pasakoja apie tas šalis, kuriose buvau; kartais apie tas – kur dar būsiu. Apie Japoniją tų knygų turiu gal kelias dešimtis. Beveik visi vadovai, rašantys apie Tokiją, atvertus jų puslapius apie sostinės viešbučius, viename iš puslapių praranda bet kokį santūrumą ir Tokyo Park Hyatt aprašo drebančiu iš susijaudinimo balsu ir beveik varvindami seilę: „subtilumo ir skoningos prabangos viršūnė“, „jei tik galite, apsistokite čia“, „geriausias pasaulio viešbutis nebijo jokios konkurencijos, nes jis nustatė kartelę visiems kitiems“. Tą patį galiu patarti ir aš.
Užsisakius labai, labai iš anksto (mano atveju – prieš aštuonis mėnesius), dvivietį kambarį čia galima gauti už maždaug 1500 litų per naktį, be pusryčių. Jei reikia, prieš kelionę užstatykite butą ir vestuvinius žiedus: vistiek tai bus geriausiai išleisti pusantro tūkstančio litų per naktį. Ir būtinai nueikite į 52-ojo aukšto New York Bar – vakarais čia groja džiazą geriausi muzikantai iš Amerikos, pro didžiulę baro stiklo sieną lėtai blykčioja raudonos lemputės ant kitų Tokijo dangoraižių ir mirga begalinė šviesų jūra. „Tokijas – paskutinis didžiulis žmonių megalopolis prieš beribę Ramiojo vandenyno plynę“, rašė vienas kelionių vadovas, ir būtent šiame bare geriausia apie tai galvoti. Erdvi, maloniai tamsi patalpa su nedideliais žemais šviestuvais, nenustelbiančiais vaizdo pro didžiulius, tiesiog nepadoriai aukštus langus, kurie vainikuoja dangoraižį – visų pasaulio barų tėvas. Vieninteliai šios pasakos trūkumai – baro nesinori palikti vakare, o viešbučio – visą likusį laiką. Išvažiuojant darosi graudu, nes suvoki, kad geriau jau nebebus. Kada nors atskrisiu į Tokiją ilgam savaitgaliui ir dvi paras būsiu šitame viešbutyje, niekur neišeidamas. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Pilka ir žalia – tai garsiausio Tokijo viešbučio, Tokyo Park Hyatt, spalvų gama. Dešimtis kartų įvairių leidinių redaktoriai ir kelionių specialistai jį rinko geriausiu pasaulio viešbučiu. Prieš keletą metų jį išgarsino Sofijos Kopolos filmas „Lost In Translation“ („Pasiklydę vertime“). Paaiškinti jo ypatingumą – sunku, nes Tokyo Park Hyatt nėra nei didžiausias, nei aukščiausias (nors vienas iš aukštesnių vakarų Tokijos dangoraižių), nei brangiausias (nors ir nepigus), nei prabangiausias (nors nušiurusiu arba taupiai apstatytu irgi nepavadinsi) pasaulio viešbutis – nors ir pigiu ar paprastu jo nepavadinsi.
Amerikiečių viešbučių tinklo „Hyatt“ asortimente viešbučiai su žodžiu „parkas“ pavadinime yra pati grietinėlė. Pasaulyje jų vos dvidešimt penki, Azijoje – vos keletas, ir jų tarpe Tokyo Park Hyatt – labiausiai pašlovintas perlas. Viešbutis prasideda žymaus japonų architekto, Kenzo Tangės, dangoraižio 41 aukšte (apačioje – biurai) ir kyla iki 52 aukšto.
Net dviejų šimtų kambarių neturintis viešbutis, kitų architektų pavadintas ramybės sala, kabančia ore virš miesto, dangoraižių kvartale jis dovanoja vaizdus, kai atrodo, kad esate jau nebe pastate, o žemai skrendančiame lėktuve. Didžiuliai, bet lakoniškai apstatyti kambariai neblizga auksu, krištolu ir marmuru (nors yra Japonijoje ir tokių – esu ten matęs rėksmingų juodo lako, raudono aksomo, paauksuotų žvakidžių ir krištolo sietynų kombinacijų, įtikinančių, kad beskonybė yra išties universali kategorija) – čia tik samanų ir akmens spalvos, o akių nebadantys meno kūriniai atrodo taip pat draugiškai ir nepretenzingai, kaip ir sienas kur ne kur puošiantys sudžiovinti medžių lapai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Prieš kurį laiką manęs klausė, ką patarčiau pirmą kartą norinčiam ten nuvažiuoti – vienas patarimų buvo nueiti į japonų restoraną (geriausia, kai būsite kur nors už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, Londone, Amsterdame, Frankfurte ar bet kuriame iš Amerikos didmiesčių) ir paragauti žalios žuvies, žalių krevečių arba aštuonkojo gabalėlių. Jei vien nuo minties apie žalias jūros gėrybes Jums koktu – pagalvokite dar kartą, ar tikrai Jūs norite ten keliauti, nes viena iš priežasčių būti Japonijoje yra nepaprasta maisto įvairovė ir jo kokybė. Kokybė čia pirmiausiai reiškia šviežumą, ir maistas verdamas ar kepamas tik tada, kai būtina – kuo arčiau produktas prie jūros ar prie lysvės, tuo geriau.
Žinoma, japonų virtuvė – ne vien žalia žuvis, ir nebūtina valgyti tokių dalykų, kaip Osakoje mėgstami tešlos kukuliuose kepti aštuonkojo gabelėliai, kurie apibarstomi plonytėmis džiovintos žuvies drožlelėmis. Tos drožlelės juda ir sukiojasi nuo karščio, ir atrodo, kaip mažos, gyvos kirmėlytės, guviai besirangančios Jums prieš pat nosį. Net man, vakarų Afrikoje valgiusiam žiurkienos troškinį ir nenumirusiam, nebuvo jauku, o dukra vos galėjo į tuos kukulius žiūrėti.
Ir dar, norėdami nuspręsti, ar reikia Jums važiuoti į Japoniją, pagalvokite, ar Jums patinka pati mintis apie užsienį, kur Jūsų beveik niekas nesupras, ir Jūs nesuprasite beveik nieko, o kiekviena kelionė metro bus gal ir ne beviltiškas, bet kruopštus bandymas susirasti kelią nepažįstamame labirinte. Jei vykdami į užsienį, renkatės Lietuvos avialinijas vien dėl to, kad dar pora valandų pabūtumėt lietuviškoje aplinkoje, arba apskritai stengiatės nenuklysti nuo grupės („vis geriau tarp savų“), jeigu grįžę iš užsienio sakote: „visur gerai, namie geriausia“ arba „tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“, tai Japonija, ko gero – ne Jums. Nesupykite. Tai ne stilizuotas ir siauraakis Europos variantas su keliomis šventyklomis ir geišų kimono. Japonija – tai kitas pasaulis ir „svetima ugnis“, deganti ne tik ryškiai, bet dargi ir kita spalva. Jei tikrai norite matyti kitą pasaulį, tada eime. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.