Tokyo Park Hyatt pakeitė mano supratimą apie tai, ką gali ir ką turi daryti tie, kas projektuoja viešbučius ir jų interjerą: visuomet labai nepatikliai žiūrėdavau į super-brangius pretenzingus „dizainerių“ viešbučius, kurie primena parodų sales. Jų stiklinės prausyklės ir kavos staliukus puošiantys keramikiniai loviai yra tinkami gyvenimui ne daugiau, nei madų demonstravimo konceptualūs apdarai, pakabinti ant pieštuko plonumo šešiolikmečių išblyškusių modelių, tinka žmoniškam apsirengimui. Skausmingai madingi, šie viešbučiai man visuomet atrodė labai patenkinti savimi, bet visiškai nesidomintys žmogumi, kuris ten atvyko gyventi.
Kadangi man kelionės – didžiausia aistra, bet negaliu visą laiką keliauti (tenka dar ir dirbti), tai turiu begales turistinių vadovų, kuriuos skaitau per pusryčius, per vakarienę, vonios kambaryje ir prieš užmigdamas. Dažniausiai jie pasakoja apie tas šalis, kuriose buvau; kartais apie tas – kur dar būsiu. Apie Japoniją tų knygų turiu gal kelias dešimtis. Beveik visi vadovai, rašantys apie Tokiją, atvertus jų puslapius apie sostinės viešbučius, viename iš puslapių praranda bet kokį santūrumą ir Tokyo Park Hyatt aprašo drebančiu iš susijaudinimo balsu ir beveik varvindami seilę: „subtilumo ir skoningos prabangos viršūnė“, „jei tik galite, apsistokite čia“, „geriausias pasaulio viešbutis nebijo jokios konkurencijos, nes jis nustatė kartelę visiems kitiems“. Tą patį galiu patarti ir aš.
Užsisakius labai, labai iš anksto (mano atveju – prieš aštuonis mėnesius), dvivietį kambarį čia galima gauti už maždaug 1500 litų per naktį, be pusryčių. Jei reikia, prieš kelionę užstatykite butą ir vestuvinius žiedus: vistiek tai bus geriausiai išleisti pusantro tūkstančio litų per naktį. Ir būtinai nueikite į 52-ojo aukšto New York Bar – vakarais čia groja džiazą geriausi muzikantai iš Amerikos, pro didžiulę baro stiklo sieną lėtai blykčioja raudonos lemputės ant kitų Tokijo dangoraižių ir mirga begalinė šviesų jūra. „Tokijas – paskutinis didžiulis žmonių megalopolis prieš beribę Ramiojo vandenyno plynę“, rašė vienas kelionių vadovas, ir būtent šiame bare geriausia apie tai galvoti. Erdvi, maloniai tamsi patalpa su nedideliais žemais šviestuvais, nenustelbiančiais vaizdo pro didžiulius, tiesiog nepadoriai aukštus langus, kurie vainikuoja dangoraižį – visų pasaulio barų tėvas. Vieninteliai šios pasakos trūkumai – baro nesinori palikti vakare, o viešbučio – visą likusį laiką. Išvažiuojant darosi graudu, nes suvoki, kad geriau jau nebebus. Kada nors atskrisiu į Tokiją ilgam savaitgaliui ir dvi paras būsiu šitame viešbutyje, niekur neišeidamas. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.