Pirmoji praktika

Šiandien Japonai stebina, kaip civilizacija, kuri, nepaisant savo senumo (ir nepaneigiant problemų, tokių kaip mažas gimstamumas ir sparčiai senstanti tauta), neatrodo iškankinta abejonių ir nuosmukio, koks kamavo ir kamuoja visas senstančias imperijas (nuo antikinės Romos ir Sovietų Sąjungos ar dabartinės Europos), ir yra maloniai pasitikinti savimi ir perdaug nesikankina nuo politinio korektiškumo konvulsijų. Gal tai dar ateis ateityje, o kol kas tai šalis, apsilankymas kurioje yra reta palaima.
Grįžęs į Londoną, jau eidamas per oro uosto terminalą, palydžiu mane atskraidinusį lėktuvą akimis, ir apima slogus pavydo jausmas: štai jis už poros valandų jau skris atgal, skraidins laiminguosius, o aš turėsiu laukti kitos kelionės mažiausiai kelis mėnesius. Tačiau galbūt man gyvenimas, nuolat laukiant kito prisilietimo prie Japonijos, ir yra pati didžiausia likimo dovana. Japonai, atmetantys nuolatinį laimės siekimą kaip vulgarų ir savanaudišką, laimę supranta kaip atokvėpį ilgame kelyje, kaip žvilgsnį į trumpai žydinčias vyšnias, kurios greitai nubarsto žiedus, kaip šaltos vandens puodelį ištroškusiam arba gaivaus vėjo gūsį sukaitusiam. Aš ją suprasiu kaip šaltos japoniškos arbatos gurkšnį, kuriuo džiaugiuosi oro uoste po dvylikos valandų lėktuvo skrydžio. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Prieš pora metų rašiau apie tai, kaip Japonija nebijo užsienio įtakos, ir lyginau tai su lietuviškuoju paranojiniu žegnojimusi nuo Valentino dienos, Helovyno, Šv. Kalėdų puošmenų ir komercijos. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvau internete sudirbtas tos brigados, kuri bet kurį pavyzdį iš užsienio brokuoja, nes „negalima lyginti nepalyginamų dalykų“. Ypatingai mane gėdino skaitytoja, kad drįsau pasišaipyti iš nesąmoningai naudojamos anglų kalbos, puošiančios parduotuves, prekybos automatus ir kavines (japonai patys juokiasi iš to, kaip anglų kalba yra naudojama madingam „užsienietiškumui“ parodyti, pripainiojant iškabose apgraibomis į sakinius sudėtų teigiamų žodžių apie „gerą gyvenimą“, „laimę“ ir „grožį“). Mano kritikė barė mane – girdi, nesupratau šimtmečių išminties ir žilos filosofijos, o ten būta tikriausiai gilios prasmės. Tai ir yra liūdniausias lietuviško (o iš tiesų smulkiai valstietiško, būdingo ne pačiai Lietuvai, bet natūrinio ūkio visuomenei) nesveiko santykio su užsieniečiais ir užsieniu pasireiškimas: blaškymasis tarp kelklupsčiaujančio, seilėto ir nekritiško garbinimo ir nepatiklaus, buko neigimo.
Japonija sugebėjo pasirinkti ir suderinti (ne mažiau keistai ir kontraversiškai) kitus kraštutinumus – kelis šimtus metų griežtos izoliacijos nuo užsienio ir visko užsienietiško priėmimo. Tai, ką mes šiandien laikome Japonijos simboliais, yra užsienio importai: nuo religijos (budizmas importuotas iš Korėjos, nors antroji, pagoniškoji, šalies religija, šintoizmas, yra namų gamybos) iki rašto – hieroglifai pagal kilmę yra kiniški (net ir šiandien vadinami Japonijoje „kiniškais ženklais“), iki jų šalyje net ir rašto nebuvo. Devynioliktajame amžiuje iš Britanijos atsivežti inžinieriai, statę tiltus ir geležinkelius, ir dvidešimtajame amžiuje iš amerikiečių perimta aistra beisbolui bei glazūruotoms spurgoms ir gazuotiems gėrimams tėra naujausi senos tautos sąmonės pasireiškimai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.