Prieš pora metų rašiau apie tai, kaip Japonija nebijo užsienio įtakos, ir lyginau tai su lietuviškuoju paranojiniu žegnojimusi nuo Valentino dienos, Helovyno, Šv. Kalėdų puošmenų ir komercijos. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvau internete sudirbtas tos brigados, kuri bet kurį pavyzdį iš užsienio brokuoja, nes „negalima lyginti nepalyginamų dalykų“. Ypatingai mane gėdino skaitytoja, kad drįsau pasišaipyti iš nesąmoningai naudojamos anglų kalbos, puošiančios parduotuves, prekybos automatus ir kavines (japonai patys juokiasi iš to, kaip anglų kalba yra naudojama madingam „užsienietiškumui“ parodyti, pripainiojant iškabose apgraibomis į sakinius sudėtų teigiamų žodžių apie „gerą gyvenimą“, „laimę“ ir „grožį“). Mano kritikė barė mane – girdi, nesupratau šimtmečių išminties ir žilos filosofijos, o ten būta tikriausiai gilios prasmės. Tai ir yra liūdniausias lietuviško (o iš tiesų smulkiai valstietiško, būdingo ne pačiai Lietuvai, bet natūrinio ūkio visuomenei) nesveiko santykio su užsieniečiais ir užsieniu pasireiškimas: blaškymasis tarp kelklupsčiaujančio, seilėto ir nekritiško garbinimo ir nepatiklaus, buko neigimo.
Japonija sugebėjo pasirinkti ir suderinti (ne mažiau keistai ir kontraversiškai) kitus kraštutinumus – kelis šimtus metų griežtos izoliacijos nuo užsienio ir visko užsienietiško priėmimo. Tai, ką mes šiandien laikome Japonijos simboliais, yra užsienio importai: nuo religijos (budizmas importuotas iš Korėjos, nors antroji, pagoniškoji, šalies religija, šintoizmas, yra namų gamybos) iki rašto – hieroglifai pagal kilmę yra kiniški (net ir šiandien vadinami Japonijoje „kiniškais ženklais“), iki jų šalyje net ir rašto nebuvo. Devynioliktajame amžiuje iš Britanijos atsivežti inžinieriai, statę tiltus ir geležinkelius, ir dvidešimtajame amžiuje iš amerikiečių perimta aistra beisbolui bei glazūruotoms spurgoms ir gazuotiems gėrimams tėra naujausi senos tautos sąmonės pasireiškimai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.