Pirmoji praktika

…nemesti visko patyrus vieną, dvi, tris ar keturias daugiau nesekmių iš eilės. Nenuleisti rankų patyrus nesekmę padeda kitas svarbus variklis, t.y. noras išmokti atlikti savo sporto šakos veiksmus, išsiugdyti reikiamus įgūdžius. Tai noras būti geru savo šakos sportininku, noras didinti savo meistriškumą, gerinti savo asmeninius rezultatus. Tada kiekvienos varžybos tai savęs išbandymas, kuriame atskleidžiama, ką aš jau moku, o ko dar ne. Jei man pasiseka, aš džiaugiuosi, jei nepasiseka, aš nenusimenu, tačiau tai nėra „pasaulio pabaiga“ nes aš žinau, kad dar pasitreniravęs pasieksiu savo. Svarbu ugdyti savo norus, priminti sau, kad sporte svarbu siekti rezultatų, gerai pasirodyti su taisyklinga technika, pasiekti asmeninį rezultatą. Turint norą laimėti ar užimti prizines vietas, pasirodyti geriau nei kiti…Yra kelios medalio pusės, viena – kai sportininkas jaučiasi gerai pasirengęs varžyboms, pasitikti savimi, noras laimėti / užimti tam tikrą vietą gali suteikti jam papildomų jėgų, jei varžybose tampa sunku (finišuojant) arba tiesiog verčia padaryti viską, kad jis iškovotų pergalę ar užimtų trokštamą vietą. Kita pusė, jei noras laimėti ypač vyraujantis, o sportininko pasitikėjimas savimi prieš varžybas didina priešstartinį jaudulį. Sportininko mintyse šmėžuoja pralaimėjimo galimybė, kaustanti jo veiksmus bei mintis ir iš tiesų didinanti nesekmės tikimybę. Kaip galvojama tik apie tai, kad noriu, turiu, reikia laimėti, pamirštama galvoti apei tai, ką ir kaip aš turiu daryti, tai vėl atitolina pergalę. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras.

Žmogaus kūno ir dvasios ugdymo principai jų suderinamumas buvo svarbus net nuo Antikos laikų. „Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną, protinių ir dvasinių pratimų, fizinių“ (Sokratas, 469 – 399 m. p. Kr., Stonkus, 1998) Mintys žmogaus, kuris stengėsi puoselėti dvasios ir kūno darnos principus Lietuvoje. Vydūnas žmogų traktavo kaip kaip dvasinę būtybę, o fizinio kūno paskirtis – realizuoti dvasines galias. Bet pats įdomiausias momentas, kad jis pats viską stengėsi išbandyti ant savęs ir tai yra labai svarbu, prieš tai, kaip pradedi gilintis į šio žmogaus mintis. Dvasinis žmogaus pradas yra siela, kuris „apsireiškia kūnu“ kaip įrankiu. Stipri dvasia gali suteikti jėgų kūnui, tinkamai suderinti jo gyvybinius procesus. Kad organizmo funkcijos veiktų darniai, reikalingas tam tikras darbo ir poilsio rėžimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos. Taip pat nereikia pamiršti ir saiko, kada jis yra viršijamas, funkcija tampa ne kaip funkcija o kaip malonumas. Pavyzdžiui valgoma ne dėl to, kad reikia valgyti o dėl to, kad skanu, miegame ne jėgoms atgauti, o dėl malonaus pojūčio. Svarbu nepasiduoti hedonizmui (hedone – malonumas), kuris marina žmogaus žmogiškumą, atima iš jo kūrėjo galimybes ir daro jį menkaverčiu egzistavimo objektu. Vydūnas įsitikinęs, kad kad sveikatą griauna hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik sudirginti, svaigintis, malonumams sukelti rūkymo, alkoholio, narkotikų pagalba. Jais luošinama dvasia ir kūnas. Vydūnas tikina, kad žmogus turi būti atsigręžęs į išmintį, teisybę, meilę, grožį ir gėrį. Visa gamta laukia iš žmogaus dvasingumo. (Vydūnas 1868 – 1953 m.)