Pirmoji praktika

Manau, penktadienio vakaras daugumai tėvelių tapo tikra švente. Ir visai nesvarbu, kad tų svečių iš įvairių institucijų ar organizacijų nesimatė (ko ir nereikėjo labai tikėtis penktadienio vakarą), atėjo tie, kam buvo įdomu.
O mes turėjome progą pamatyti savo vaikus kitokius- kokie jie? Vienokie gali būti mokykloje, kitokie namuose, ir čia- darydami tai, kas jiems svarbu ir patinka, išsilaisvinę nuo pareigų, bet pakankamai atsakingi už tai, ką daro, susikaupę ir įsiklausę, tiesūs ir stiprūs, palaikomi neabejotino trenerių autoriteto ir meilės. Galėjome pamatyti vaikus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų- drąsūs ar nelabai, pilni ryžto ar tiesiog labai stengiasi, stiprūs dvasia ar fiziškai- ir priimdami juos su visais privalumais ir trūkumais džiaugtis, džiaugtis, džiaugtis jais.
Tokie renginiai vaikams yra gera mokykla, kur jie gali įsiklausyti į save ir įvertinti, kur iš tikrųjų jie šiuo metu yra ir kiek gali, kartu ir pamatyti siekiamybę.
Atsiprašau, bet akmenėlis į tėvelių daržą: belaukdama varžybų pradžios girdėjau ne vieną sakant, kad nežino, kas čia bus- tai ir vėl priminimas mums, kiek randame laiko savo vaikams ir kiek svarbu mums tai, kuo jie gyvena.
Begalinė padėka ir pagarba treneriams – tik įsivaizduoti galima, kiek organizacinių pastangų ir nuoširdaus rūpesčio įdėta ruošiant tokį renginį, kuriame nebuvo pamirštų ir neįvertintų. Iš visos širdies nuoširdus atsiprašymas dėl to, kad pamiršome pasveikinti juos – tokius svarbius mūsų vaikų ir kartu mūsų gyvenime. Mato mama, Valerija Lietuvnikienė.