Šis filmas išgarsino genialųjį japonų režisierių visame pasaulyje. Rashōmon (Rajōmon arba Raseimon – pilies vartai) – vartai, esantys miesto pagrindinės gatvės gale pietų pusėje senosiose sostinėse Heijō-kyō (Nara) ir Heian-kyō (Kyoto). Šiauriniame gatvės gale stovėdavo Suzakumon vartai – pagrindinis įvažiavimas į imperatoriaus rūmus.
Filmo veiksmas nukelia į XII a. Japoniją. Žmogžudystės ir prievartavimo liudininkai pasakoja visiškai skirtingas ir prieštaraujančias viena kitai nusikaltimo versijas. Netgi pati frazė „rashomon effect“, apibūdinanti skirtingas to pačio įvykio versijas pateko į žodyną. Kas iš jų teisus? Kas apskritai yra tiesa? Ar ji yra? Sužinosite pažiūrėję šį kūrinį. (Šaltinis – VDU Filosofijos katedros internetinis puslapis)
Vaikai prie senojo Vilkijos kelto
Pirmoji dviračių-dalinimosi programa Japonijos miestuose
Mažinti anglies dvideginio kiekį yra taip pat lengva kaip važiuoti dviračiu – ypač jeigu gyveni Toyama ar Kita-Kyushu miestuose, kur buvo įgyvendintos pirmosios šalyje komercinės dviračių-dalinimosi programos.
Kovo mėn. pristatytas bendruomenės projektas leidžia gyventojams pasiimti dviratį vienoje vietoje ir palikti kitoje. Organizatoriai tikisi, jog tokio transporto prieinamumas sukurs perspektyvią alternatyvą automobiliams. Iki šiol tokio tipo akcijos buvo vykdomos tik tam tikru laiku ir tik tam, kad būtų surinkti reikalingi duomenys.
Toyama miesto valdžia tikisi, jog gyventojai pereis nuo individualių transporto priemonių- automobilių- prie viešojo transporto. Todėl ji įpareigojo Cyclocity Inc., Prancūzijos reklamos milžino JCDecaux dukterinę bendrovę, vykdyti dviračių-dalinimosi programą. JCDecaux vykdo panašias programas 64-riuose Europos miestuose, suteikdama galimybę naudotis daugiau negu 20000 dviračių, kurių net 1450 yra Paryžiuje.
Kuniko Furuhata, 57 metų samdoma darbuotoja, gyvenanti Toyama mieste, dviratį išsinuomoja 2-4 kartus per dieną. Iki darbo ji dviračiu važiuoja apie kilometrą, o grįždama užsuka į prekybos centrą ar knygyną, ir taip nukeliauja apie 2km. Dviratį ji palieka netoli kelionės taškų, tad jai niekada nereikia rūpintis stovėjimo vietos paieška ar dideliais stovėjimo vietų mokesčiais. „Lyjant namo keliauju elektromobilio tipo tramvajumi, kas yra daug lanksčiau negu turėti nuosavą dviratį.“
Susimokėjęs mėnesinį mokestį 500 jenų (15LT), asmuo ne ilgesnėms nei 30 minučių kelionėms gali naudotis neribotu dviračių skaičiumi. Dviratininkui nuskenavus savo mėnesinį nario bilietą, dviračio priekinis ratas yra automatiškai užrakinamas stovėjimo mechanizmu. 1 km diapazonu aplink Toyama miesto rotušę kas 300 metrų yra išdėstyta 15 dviračių stotelių su 150 dviračių. Daugelis punktų yra netoli autobusų ar elektromobilių stotelių, tad gyventojai gali lengvai keisti transporto priemones. Nuo Balandžio 30 dienos užsiregistravo 719 vartotojų, kurie tokiu būdu keliavo 5404 kartų.
Dviračių-dalinimosi programoms Toyama ir Kita-Kyushu miestuose buvo skirta po 100 milijonų jenų (3 mln Lt) pradiniams etapams- dviračių stovėjimo stočių pastatymams ir pan.- įgyvendinti. Pasak STB Tyrimų instituto vyriausiojo tyrėjo Muneharu Kokura, tokios dotacijos prilygsta investicijoms į viešąjį transportą, super greitų traukinių kelių infrastruktūrą, ir tai rodo, kad į dviračius yra žiūrima kaip į viešojo transporto priemones.
Šaltinis –THE ASAHI SHINBUN. Autorius – Kentaro Koyama. Tekstą vertė – Karolis. Tekstą redagavo – V. Lietuvnikienė.
Pakeliui į kendo praktiką Minčiagirėje
Vaizdas nuo ežero pakrantės miestelio, Fudži (Fuji) kalno papėdėje
Nors kai kas sako jog Fudži kalnas, daugelio laikomas Japonijos simboliu, geriausiai atrodo pro super greito traukinio langą, kiti teigia, kadpats geriausias kalno vaizdas matomas iš Yamanashi prefektūroje esančio Fuji-Kawaguchiko miesto.
„Fudži kalnas keičia savo veidą šimtus kartų per dieną priklausomai nuo to, kaip jį padengia debesys,“ pasakoja 77-erių metų Tomosaburo Osana, Fuji no Yado Ohashi viešbučio savininkė. Jos viešbutis stovi ant pietinio Kawaguchiko ežero kranto. Net ir nuo ežero pakrantės kalnas yra ne visada aiškiai matomas.
Osana yra kilusi iš šio krašto. Ji prisimena, jog, artėjant antrojo pasaulinio karo pabaigai, bombonešiai B29 iš Saipan ir kitų pietinių vietoviųskrido link Tokyo pro vakarinę Fudži kalno pusę. Matyt, kad viršūnė tapo savotiška navigacine žyma. „Atrodė, jog Fudži kalnas įdėmiai stebi B-29 bombonešių junginius, kurie atrodė lyg milžiniški paukščiai“- kalbėjo Osana.
Vieša įstaiga Kawaguchiko meno muziejus, įkurtas prieš 19 metų, yra ežero šiaurės rytų pakrantėje. Muziejus lankytojams siūlo aplankyti paveikslų, reprodukcijų bei fotografijų parodas Fudži kalno tematika. Jose- tiek meistrų, tiek ir mėgėjų darbai.
Garsus Edo laikotarpio (1603-1867) plūduriuojančio pasaulio paveikslų (Jap.k ukiyo-e) menininkas Katsushika Hokusai (1760-1849) pavaizdavo „raudoną Fudži“ švelniame pietų vėjyje giedrame danguje (Jap. k. „Gaifu kaisei“), viename iš ciklo „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ paveikslų. Ir iš tikrųjų, saulėtekio ar saulėlydžio metu Fudži kalną galima nufotografuoti degantį raudonai.
Žvelgiant į fotografijas matyti, kad vienas foto konkurso dalyvių sugebėjo nufotografuoti kalną iš Odaigahara miesto Nara prefektūroje. Kiti sako, jog, esant tinkamoms sąlygoms, kalną galima pamatyti iš Suwa regiono, Nagano prefektūroje.
Per amžius aukščiausia Japonijos viršukalnė traukė ne tik menininkus, tokius kaip Hokusai. Atrodo, jog Fudži kalnas džiugina visus be išimties, ir ypač- esančius toli .
Autorius – Hiroki Nagamochi, The Asahi Shimbun. Vertė – Karolis. Redagavo – Valerija
Ignas piešia šinai
Vaikai dienos lavinimo studijoje
Ramojau, su gimimo diena!
