Žvelgdama į šalia esantį artimąjį, visuomet iš jo tikiuosi meilės, šilumos ir atjautos. Tai prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas, ir tuo metu visai nesvarbu, gal tam kitam labiau reikia atjautos nei man pačiai. Mylėdama laukiu tokio paties atsakymo. O jei tas artimas savo sieloje išgyvena pačią tamsiausią naktį? Krikščionys tiki, jog kiekviename žmoguje verta pamatyti kenčiantį Kristų. Bet ar pajėgiame pirmiausia tą kitą priimti? Ar aš pati galiu save priimti ir tada, kai elgiuosi teisiai, ir tada, kai klystu? Visi žinome ar nujaučiame, jog mumyse gyvena ne tik gražios ir geros savybės, bet esama ir nelabai garbingų. Dar prieš siekdamas tobulybės žmogus turėtų atsigręžti į save, pažvelgti į save be kaukės. Priimti save- tai priimti savo pradinį, Dievo dovanotą veidą ir pažinti, kas jį daro neįdomų, netyrą. Todėl priimti save reiškia atsigręžti į save tokį, koks esi, ir sakyti „taip“ savo gyvenimo istorijai, savo būdui, susitaikyti su viskuo, kas manyje jau egzistuoja. Tik suprasdamas ir priimdamas save su visomis ydomis ir dorybėmis pajėgiu į kitą žvelgti su atjauta ir supratimu. Tik pažinęs visą save galiu tapti kitam dovana.
Kai esu dėl kitų ir kitiems, tampu tikra dovana, nes tuomet labiausiai atliepiu į mane sudėtą Dievo troškimą ir galiu spindėti kitiems tikru žiburiu, šiluma, prieglauda ir stiprybe. Dovana, kurios nereikia vynioti į prabangų popierių.
Žmona gulėjo mirties patale. Kartu su vyru prieš keturiasdešimt metų statytame namelyje buvo šalta ir drėgna nuo ankstyvo pavasario vėsos (dėl pinigų stygiaus jie kūrendavo tik krosnį virtuvėje). Per 67 santuokos metus jie išgyveno daug džiaugsmo ir skausmo, bet dabar pajuto, jog atėjo metas laikinai išsiskirti. Dėl senatvės vyras buvo kone kurčias, žmona- visiškai apakusi ir vos pajėgė kalbėti. Jiedviem beliko tik paimti ir paglostyti vienas kitam ranką. Šaltame ir apskurusiame kambaryje stojo pagarbi šventa tyla. Šis rankų spūstelėjimas buvo jų pokalbis, jų pabuvimas kartu paskutinę žemiškosios kelionės akimirką, tai buvo… apsikeitimas dovanomis. Autorė: Vaidilė Šumskienė. Tekstą parengė: Valerija Lietuvnikienė