Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai, vieningai priėmę istorinį sprendimą atkurti nepriklausomą Lietuvą, jau kitą dieną paskendo kivirčuose.
Skirtingus požiūrius demonstravo ne tik politiniais priešininkais tuomet laikyti Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos nariai.
1990-ųjų vasario pabaigoje ir kovo pradžioje išrinkta Aukščiausioji Taryba į pirmą posėdį susirinko kovo 10-ąją, šeštadienį. Jau kovo 11 d., sekmadienį, atlikus visus būtinus procedūrinius ir teisinius veiksmus, Aukščiausioji Taryba labai vieningai patvirtino Nepriklausomybės Valstybės Atkūrimo Aktą.
Prieš Kovo 11-osios aktą nebalsavo nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas, susilaikė tik keli tautinių mažumų atstovai. Istorinis dokumentas suvienijo tiek Sąjūdžio, tiek Lietuvos komunistų partijos narius. Daugiau ir plačiau interneto dienraštyje „Kauno diena“.
Žiniasklaidoje labai daug negatyvo, ar ne geriau pastebėti pozityvius dalykus- juk tauta buvo vieninga ir per sausio įvykius, ir po Medininkų tragedijos. O tai rodo, kad suvokto pavojaus šaliai akivaizdoje mokame pamiršti asmeniškumus ir susivienyti dėl bendro tikslo. Svarbu tą tikslą turėti, rasti tai, kas mums bendra.
Datos ir įvykiai tik taškai kelkraštyje. Svarbu pravažiavus juos deramai prisiminti. Svarbiausias mūsų tikslas išlikti lietuviais širdyje.
Ričardai, visiškai pritariu. Tik pridursiu, kad turime išlikti ne pasyviais žiūrovais lietuviais, bet kurti laisvą Lietuvą, dėl kurios kovojome. Nes tai mes ją kuriame.
Manau, kad ir aš truputį pabarstysiu šita tema. Taigi…įdomus laikmetis šitas. WA berods tikrai kad prisimenu ir gražią dieną pirmos rugsėjo pirmos, ir tokia pat gražią dieną rugsejo pirmos kai įstojau į magistratūra. Atsimenu, kad viena vakara Tėvas buvo išvažiaves kartu su daug kitų žmogų saugoti netoli esančio retransliacijos bokšto ir kad vėliau pasakojo, kad buvo rusų kareiviai užsukę, bet tik paklaust kelio, nes mat buvo pasiklydę. Ir dar prisimenu nustebusį jo veidą kai atnešiau šiandien vakarienės….bet va kiti, visi tie, ne vienas tūkstantis žmonių, kurie kažko vedami paaukojo kas mažiau kas daugiau, o kas viską dėka ko galima vartoti žodžių junginį „nepriklausoma Lietuva“, tai yra dar toliau negu dar negimus mintis. Hmmm, tikrai, kad malonus jausmas turėti minty, kad gyvenu šalyje, kurioje norisi gyventi kaip jos piliečiu. Ir tai yra visiškai bendražmogiškas dalykas prisiminti, bent kartais, kad ne mano tai nuopelnas, kad esu tokioje aplinkoje kokioje esu. Atrodo, kad daugelis tiesiog mėgaujasi tuo jog esti patriotai, priklauso yvairiems judėjimams, partijoms, ar kokiam kitokiam susigrupavimo tipui, bet kartu tik tiek ir tėra, kad save laiko tautiškais dėl tam tikrų pažiūrų. Šiandien, turbūt menkai sutikčiau žmonių, kurie atitiktų nepriklausomos valstybės piliečio savoką. Daugelis tiesiog jaučia, kad užtenka manyti, kad esama situacija yra pagal nutylėjima, tokia ji ir turi būti, ir kad nereik perdėm sau galvos kvaršinti tokiais dalykais kaip žinojimas jog valstybė tai nėra importas ir exportas ar seimas ar armija ar televizija ar prastos reformos ar daugiau pinigų ar pigesnės prekės…. Valstybė tai žmonės. Žmonės, kurie suvokia, kad tam kad atsirastų naujos vertybės, jas reikia kurti, o senasias reikia gerai apsvarstyti prieš jas naikinant ar paliekant. Bet deja, samoningumas šitox daugeliui mano matytų, sutiktų žmonių, nėra būdingas. Atiduoti dauk, atiduoti gyvybę už teritorinį vienetą, už žmonių bendruomenę, už idėja… tai nėra man natūraliai suprantamas dalykas, tačiau jų svarba buvo išmokta. Tačiau ko vertos žinios, kurios sukelia man vienokius ar kitokius jausmus, kurių pagrindas yra kažkieno kito išsakytos mintys apie yvykius, daiktus, žmones, savijautas, matyti vaizdai, skaitytos eilutes? Aš pats neturėjau tokių patirčių, ir visa ką galiu tai neneigti buvus Tų, kurie nusipelno nemirtingumo kiekvieno piliečio protuose, ir kad tai yra valstybės pamatai. Bet galų gale, ar šiandien verta kažką aukoti vardan tų kurie net nesuvokia, kad plotas ant žemėlapio tai ne jų nuosavybė? Kad ne dėl jo kažkas turi stengtis..