Šeštadienį aplankėme vaikų globos namus. Ankstus rytas, trijų valandų kelias ir miestelis – Švenčionėliai. Tik atvykus į vaikų namus, buvome pakviesti į salę, kur laukė vaikai su paruošta koncertine programa. Repuojančio Andriaus tekstai… aklas vaikinas, geba sukurti sau dainos žodius ir perteikti juos kartu su būgnelio pagalba. Jurgitos solinis dainavimas, merginų pramoginiai šokiai, atsisveikinimo daina ir pasiruošimas Kendo pristatymui.
Kardo istorija, Amando ir Viltės atliekamos Kendo katos, keiko. „Kuo panašus karate ir Kendo“, – paklausė vaikų auklėtoja. „O duosite palaikyti kardą?“, – Deivido nedrąsus klausimas. „Kas yra tie triušiukai, kaip jie daromi?“ – Laimos klausimas, po kurio sekė kartu su Sandrija praktinis veiksmas ir įgyvendinimas. Po paskutinio kirčio bambukiniu kardu, toliau sekė kirčiai virtualiame Kendo turnyre. Atlaikę turnyrą Kaune, visa įranga atvežėme vaikams į Švenčionėlius.
„Kaip čia spausti, kodėl nekyla kardas? Obą, žiūrėk kaip tau pataikiau….Nelysk, pats galiu padaryti, Mindaugai pritūpk, su savo galva užstoji televizorių“ – vienas už kitą garsiau bandė kalbėti vaikai. Prieš finalinį susitikimą įvyko ir direktorių virtuali Kendo dvikova, kuri vaikų džiaugsmui baigėsi lygiosiomis. Na o finale susitiko Jurgita ir Raimondas, po atkaklios kovos laimėtojo džiaugsmo akimirką patyrė Raimondas. Na o iš tikrųjų tai laimėjome visi.
Pietūs ir kelionė po namus, kuriuose gyvena vaikai. Kambariai kuklūs ir tvarkingi. Mažas pasaulis kiekviename iš jų, rankdarbiai parodo kiek valandų sėdėta prie kiekvieno iš jų. Eglutė iš makaronų, popierinės gulbės, Lino ir Laimos siuvinėjimai ant medžiagos, net ir kosmetinis Roksanos staliukas, apipavidalintas tais daiktais, kurie atrodo nesuderinami. Galime būti ir būti, bet laikas judėti link mūsų miesto, su mintimis apie šiuos globos namus, kurių likimas pakibo valdininkų sprendimų svarstyklėse.
Valstybės valdininkų ar tarnautojų vykdoma politika vaikų atžvilgiu yra įdomi, kaip pasakojo globos namų direktorė, nurodymas iš lėto vaikus pervesti pas globėjus, ar atgal pas tėvus nežiūrint į esamas sąlygas stumia vaikus elgtis nenuspėjamai. Vaikų apsaugos ir teisių tarnyba dirba nepriekaištingai, ieško globėjų, sąlygų vaikams gyventi, rūpinasi skaičiais, likimais nelabai. Direktorė minėjo, kad globos namų pastatas jau perduodas Švenčionių savivaldyvei ir jo likimas jau beveik nulemtas, pastatą išdalinti, vaikus paleisti. Laikinas stabdis teismai, kurie neleidžia tai padaryti, bet kaip galima suprasti, tai tik laiko klausimas. Įdomu, kaip susiklostys likimai vaikų, kuriuos galime po paskutinio susitikimo vadinti vardais, kaip gyvens trejų metukų Airina, kurios mamai septyniolika, kaip?
Mes pristatydami Kendo, kartu susipažįstame ir su žmonėmis, kurie mus priima kaip brangiausius svečius, aprodo savo namus, dalinasi tuo kuo turi, palydi ir atsargiai paklausia: Ar galiu tau parašyti žinute? Ar dar sugryši? Pažadėk, kad sugryši…!
