Mintys apie iaido (III)

Mokyklos siekė slėpti savo techniką viena nuo kitos  – priešingu atveju kokį pranašumą ji galėjo suteikti  kilus konfliktui? Palyginus nesenai, netgi praėjusio amžiaus pradžioje mokiniui buvo griežtai draudžiama pasakoti arba rodyti tai ko išmoko IAIDO mokykloje ne tik pažystamiems, bet net ir savo artimiausiems giminaičiams, broliams.
Ir jau visais nesenai, NZKR (Visos Japonijos kendo federacija) siekdama plačiau praverti duris į šį slaptą IAIDO pasaulį atrinko KATA, kurios jeigu galima taip sakyti, apibendrina visą IAIDO. Tačiau teigti, kad įvaldęs šiai dienai NZKR patvirtintas dvylika KATA tapsi IAIDO žinovas – taipogi negalima. Greičiau priešingai, tai yra tik pirmas žingsnis žengiant į šio senovinio ir kažkada labai slapto Japonijos meno pažinimą. Pažinus šias formas neabejotinai kils noras siekti gilesnių šaknų, tai yra tų autentiškų senųjų mokyklų žinių arba greičiau kurios nors vienos iš jų.
Taigi, apibendrinant ir viską galutinai europietiškai įrėminant, IAIDO, tai:
greitas, tylus (jeigu norit nepastebimas) kardo ištraukimas, kartu su kirčiu arba/ir jam sekant, kraujo nukrėtimas ir grąžinimas į dėklą, vienoje ar kitoje situacijoje.
Kas kažkiek gaudosi kovos menuose (ypatingai su kardu) supras, kad to atlikti be ZANSHIN – neįmanoma.
Jeigu kažkam dar kils noras užduoti klausimą – kokia iš to nauda?…mano pasiūlymas būtų:
geriau net nepradėti gilintis, bet užsirašyti į karate, aikido ar judo būrelį, bei ant balto popieriaus lapo užrašyti IAIDO, įdėti į voką ir užklijuoti, o ant voko užrašyti – atplėšti po 10-ies (arba 15-os) metų nuo …šiandienos data.
Su pagarba, pabandęs žengti pirmą žingsnį ir „užsikabinęs“,
RoBo

Mintys apie iaido (II)

Samurajus privalėjo būti pasirengęs bet kurią akimirką atremti galimą ataką, nekalbant jau apie absoliutų susikaupimą kovos metu. Visa tai ir veda prie Zanshin, buvimo ir pasirengimo čia ir dabar. Kilus grėsmei privalėjai reaguoti akimirksniu, nedėvint jokių šarvų ar apsaugų, net ir menkiausio momento praradimas turėjo rimtas pasekmes. Ne vienas esame girdėję apie tobulos formos Japoniško plieno – Katana ypatingą aštrumą, todėl galim lengvai įsivaizduoti kirčio pasekmes… kardas, kuris perrėžia šilką vos prilietus…meistro rankose gali atimti gyvybę akimirksniu,  aukai net nesupratus kas įvyko.
Būtent tokio lygio meistriškumo siekė EDO laikotarpio Samurajus. Priklausydamas vienam klanui, karys siekė tapti ir to klano arba prefektūros IAIDO mokyklos mokiniu. Ar jis bus priimtas ar ne lėmė giminystė, priklausymas tai pačiai prefektūrai, bei žinoma – rekomendacijos. Kiekviena mokykla turėjo savo specifinį požiūrį į kovą su Katana bei jos detales, tai lėmė ir atskirų mokyklų individualią techniką. Vyravo skirtingos kardo ištraukimo, kirčio, kraujo nukrėtimo, kardo įdėjimo į dėklą technikos, jau neminint kūno padėties. Todėl skirtingos mokyklos siekė pranašumo tobulindamos šias technikas treniruočių metu bei darydamos išvadas po vienos ar kitos kovos. Pabandykim įsivaizduoti kokia kaina turėjo šios išvados – kiek nupjautų galūnių, sužalotų kūnų,  pagaliau gyvybių…. Daug lėmė ir individualios kario savybės, būtent todėl buvo ypatingai sunku patekti į žymesnes mokyklas ir dar sunkiau tapti garsesnio kovotojo mokiniu. Kuris iš mūsų stotų į realią kovą su japonišku plienu rankose, nešliejęs prieš tai marių prakaito tobulindamas techniką ir besistengdamas numatyti įvairiausias kovines situacijas?
Taip ir tų laikų kovotojas siekė meistriškumo, praktikuodamas atskiras kovines situacijas. Šios kovinės situacijos su įsivaizduojamu priešininku kiekvienoje IAIDO mokykloje buvo užkoduotos, vadinamosiose KATA formose. Užkoduotos, tinkantis čia žodis, nes KATA atliekant meistrui viskas atrodo paprasta ir aišku, tačiau pačiam pakaroti be pašalinės pagalbos nepavyks nors ir kiek įdėmiai bežiūrėtum. Juolab, kad ir jų pavadinimai nusižiūrėjus kur nors rankraštį nesakė absoliučiai nieko, pvz. „šoninis debesis“, „plaukiantis debesis“ ar „tigro pirmas žingsnis“… Taipogi reikia pridurti, kad egzistavo ne tik gynybinės, bet ir puolamosios KATA formos, tačiau jų mokytis galėjo netgi ne visi tos pačios mokyklos nariai.
Rytinė iaido praktika teisingai nuteikė visai dienai. Antradienį Robertas dėstys mintis toliau.

Mintys apie iaido

Jeigu būtų reikalas apibūdinti IAIDO keliais žodžiais, tai buvimas čia ir dabar arba Zanshin. Lietuviškai gal netgi geriau būtų sakyti pasirengimas bet kam čia ir dabar. Tačiau kaip dažnai pasitaiko – ką japonai sugeba pasakyti vienu žodžiu europiečiams sunku išreikšti net vienu sakiniu. Kitais kiek gilesniais pastebėjimais IAIDO yra judantis dzen (čia net nebandysiu plėstis kas tai yra DZEN). Tačiau, kadangi mes, europiečiai, viską mėgstam įvilkti į konkrečią/logišką formą arba ieškom logikos visame kame, reiktų prie aukščiau minėtų apibūdinimų pridėti keletą sakinių…
Kaip žinia, Japonijos istorijoje visais laikais neeilinę reikšmę turėjo kardas. Kardas pirmiausia kaip ginklas egzistuoja nuo seniausių laikų, tačiau X-XI a. jis jau ir valdžios simbolis, dar vėliau priklausymo išskirtiniam Samurajų (karių, kovotojų) luomui simbolis, galų gale tai vienas iš Japonijos Trijų Šventų Brangenybių (kartu su Veidrodžiu ir Brangakmeniu). Maždaug XVI a. Tokugavų klanui suvienijus Japoniją prasidėjo vadinamas EDO periodas, su juo įsigaliojo taika. Todėl kardo vaidmuo pakito, baigėsi didesni ginkluoti susidūrimai tarp klanų, o su tuo – kardo kaip simbolio reikšmė išaugo. Samurajus jau ne taip dažnai dėvėdavo šarvus ir pilną ginkluotę, tačiau tuo pat metu būtų neįsivaizduojamas Samurajaus pasirodymas viešumoje be kardo. Tačiau, tam buvo ne vien tik simbolinė priežastis … tarp atskirų Samurajų, netgi grupių vis dar kildavo susidūrimai. Siekiant išvengt gėdos, įtvirtint statusą, pagaliau atkeršyti už kažkada patirtą skriaudą, netgi, šių laikų požiūriu, paprasta buitinė ar vietinės reikšmės politinė situacija galėjo peraugti į kruviną kovą. Teorinis ir praktinis tęsinys pirmadienį aštuntą valandą ryto…Šios dienos mintimis apie iaido pasidalino Robertas.