Antroji diena įsiminė vaikų Kendo praktika. Nors dodžo durys atidarytos viduje šalčiau nei lauke, temperatūra +2 laipsniai, jau vakarėja. Mažuliukai tirtėdami iš šalčio tvirtai laiko kardą rankose, kojos trepsi, nosytės bėga, bet su savo stirpiu kijai priverčia drebėti ir stovinčius už dodžo ribų. Pasibaigus praktikai vaikai skuba persirengti, gležnučiai, niūniuodami lūpose melodiją rengiasi nebejausdami šaltuko brr…. Fukuje San pakviečia visus prie stalo. Vaikų mamos paruošė šiltus užkandžius, mes išdalinome jiems atsivežtas dovanas. Nuo šiandien kiekvienas Kyumeikan vaikas Tokijuje kaip ir pas mus segi Kendo ženkliukus ir mėgaujasi lietuviškais saldumynais. Didžiausia padėka už šias lauktuves buvo vaikišku balsu ištartas „labai ačiū“. Ruošiantis vakarinei praktikai šalčio jau nebejaučiame, prasideda intensyvus laikas, kuris prabėga labai greitai po jo seka dodžo plovimas. Visada malonus Kabajaši San kartu su Robertu ir šios kelionės metu randa bendrą kalbą, vienas kito žodyną vis papildydami naujais žodžiais, taigi pokalbis vyksta japonų, anglų ir lietuvių kalbomis. Vakarieniaujame prie „laužo“ mėgaujantis „giūniku“. Laikas ruoštis poilsiui, rytojaus diena bus dar aktyvesnė nei šiandien.