„Idėja ir debiutas“

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 3 d.) III dalis.
Lieka kokios penkios valandos negilaus miego iki pirmųjų oficialių mano kendo varžybų šeštadienio…
„Kas yra draugai idėja ir kas yra, draugai, debiutas“ (Pagal Ostapas Benderis iš filmo „Dvylika kėdžių“ pagal to paties pavadinimo I.Ilfo ir J.Petrovo romaną
Saulėtas šeštadienio – kovo trečiosios rytas. Pabudau prastai išsimiegojęs. Turbūt dėl to, kad anksti – tą pačią dieną, nuėjau miegoti. Nusiprausęs, nusileidau į antrą aukštą, kuriame jau buvo atverta mažytė kavinukė. Užsisakiau kiaušinienės su duona ir didelį puodelį kavos. Pažįstama iš praeitų metų kelionės barmenė poetiška krūtine pasiūlė dar ir biskvitą. Belaukdamas užsakytų pusryčių stebėjau ir klausiausi gretimai susėdusių plačiapečių raumeningų vyrukų, išrodančių lyg virvių traukėjai ar sunkumų kilnotojai, triukšmingų rytinių pokalbių. Staiga į barą įeina lieknas tvirto sudėjimo poaukštis vyrukas trumparankoviais marškinėliais. Pastebėjęs ant baltų marškinėlių užrašą „Kendo – Sankt – Peterburg“, sumoju, kad tai Aleksejus iš Sankt – Peterburgo, apie kurio atvykimą ir apsigyvenimą viešbutyje „Patriot“ vakar naktį man telefonu pranešė Vitalijus. Netrukus ant stalo pamatau stumtelėtą panosin kiaušinienę iš maždaug dviejų kiaušinių su keliais spalviniais smulkiai supjaustyto rausvo kumpio fragmentais, puodelį kavos su plastikiniu grietinėlės indeliu ir maloniu akiai biskvitu. Nepersisotinsiu, pamanau. Tačiau tiek to, nors savijauta nuo lengvo nerimo dėl busimo debiuto nuo vakarykštės idėjos maždaug tokia, lyg būčiau atsigėręs lengvos konsistencijos akumuliatoriaus rūgšties. Kur jau ten pusryčiai rūpi? Vienok pusryčiai pradingsta giliai manyje. Praeidamas pro Aleksejų, pasisveikinu, prisistatau iš kur esąs ir guviai ištariu:
– Mes kartu vienose varžybose matomai dalyvausime.
– Kad aš ne tą sporto šaką kultivuoju – kilsterėjęs galvą ir mostelėjęs akimis link bepusryčiaujančios greta kompanijos prataria Aleksejus. Supratau, kad jis mane priskyrė sunkiaatlečiams, tačiau daugiau jam nieko neįrodinėjau ir pusryčiauti netrukdžiau.
Pasiėmęs krepšį, nusileidžiu į pirmą aukštą. Į recepciją, kurioje M.Zadornovo terminais kalbant eilutėje laukiančius piliečius aptarnauja ricepcionistė. Garsiai su visais pasisveikinu. Visi stovintys eilėje, kaip visada – vyriškiai, tarpusavyje susižvalgo. Pamanau, Paryžiaus madų, dar ne laikas čia įvedinėti. Ricepcionistė – dailaus apvalaus veido vidutinio amžiaus moteris dailia galinga krūtine. Žvilgteriu ant vienos iš šių kalvų prisegtą vizitinę kortelę. „Jelena Petrovna …..“ Taip ją ir vadinsiu, pagalvojau. Pavardės neskaitau. Pasisveikinu besišypsodamas. Pradžioje suirzęs veidas, matyt nuo kitų be eilės lendančių įkyrių klientų, tampa šiltesnis, priima mano įteiktus raktus ir aš jau lauke prie apšalusio automobilio. Užsivedęs ir pašildęs mašiną, išsitraukiu dar Kaune atsispausdintą miesto planą, pastudijuoju jį ir išvažiuoju link Baltijos I.Kanto federalinio universiteto kūno kultūros ir sporto fakulteto salės, esančios Nikolajaus Černyševskio 56a. Saulė šviečia, šaltoka, gatvėse jau pilna automobilių. Iš jų vyrauja visureigiai. Pamažu, vingiuodamas siauromis gatvelėmis, maždaug už trijų kilometrų nuo viešbučio pasiekiu universiteto sporto salę, kuri stovi atokiau nuo gatvės, viduryje kvartalo. Išlipu lauk. Prieš mane – masyvus universitetui priklausantis pastatas, kuriame įsikūręs ne tik kūno kultūros ir sporto fakultetas, tačiau taip pat ir istorijos, ekonomikos, psichologijos ir socialinio darbo fakultetai. Prieškaryje ir II – ojo pasaulinio karo metu čia buvo Krauso ir Hipelio mokykla. Didingas statinys, kurio kairiajame atsikišusiame fligelyje erdvi, jauki sporto salė. Vienuolikta valanda vietos laiku. Kieme be manęs nieko nėra. Atvažiuoja Vitalijus Pruksas (II danas) su jau matytu Aleksejumi Magnuševskiu iš Sankt – Peterburg „Siten klubo“ (IV danas), šviesiaplauke gražuole mergina – medicinos sesele. Atvairuoja ir Pavelas Nesterovas su keliais kitais kaliningradiečių klubo nariais. Pasisveikiname. Užkilę į antrą aukštą, praveriame sporto salės – varžybų vietos duris. Persirengiame galiniame kairiajame salės kampe. Jokių atskirų patalpų persirengimui nėra. Tiek to. Netrukus pastatomi keli kibirai su vandeniu ir skudurais. Keturiese išplaunamame visą salę. Puikus apšilimas prieš varžybas – net kojos tirta!
Po to Vitalijus Pruksas su Aleksejumi Magnuševskiu rulete matuoja kovos aikštelės kvadrato linijas, maždaug penki metrai prie penkių, specialiomis juostomis jas atžymi, užklijuoja du brūkšnius kiekvienam iš kovotojų priešingose lauko pusėse. Varžybų sekretoriatas taip pat rengiasi, registruoja kendokas, kurių iš viso susirinko penkiolika. Įsiregistruoju ir aš, pateikiu gydytojo pažymą, kad galiu dalyvauti varžybose ir tikėtina, kad dar tądien nenumirsiu aikštelėje. Vėliau pasirodė, kad ją tik aš vienas ir pateikiau. Kadangi vienas atstovauju Kyumeikaną, Kauną ir Lietuvą, varžybas galima laikyti tarptautinėmis. Vitalijus visus kovotojus suskirsto į keturias grupes – A,B, C ir D. Patenku į D kartu su Dmitrijumi Maksiura, Anastazija Borisova ir Lada Viziriakina. Po to Vitalijus paskelbia šinajų patikrinimą. Pateikiu savąjį. Vitalijus pažymi flomasteriu rankeną įrašu „IIIK“, kas reiškia mano dalyvavimą trečiajame Kaliningrado kendo turnyre.
Išsirikiuojame pagal turimus rangus, nors kaliningradiečiai labai tiksliai to nefiksuoja. Prieš rikiuotę stovi abu teisėjai – šeimininkas Vitalijus Pruksas ir peterburgietis Aleksejus Magnuševskis. Seiza. Po to, apspitę teisėjus išklausome varžybų tvarkos ir kovos taisyklių. Aleksejus paaiškina kaip užsirišti baltus – raudonus kovotojų atitikmens raištelius, tiksliai paaiškina teisėjavimo taisykles, kaip reikia išsukti – susukti, rodyti raudoną – baltą teisėjavimo vėliavėles, teisėjų judėjimą, distancijos laikymąsi, ginčų sprendimo tvarką. Teisėjavimui labai svarbu giedras protas, ryžtas, akių ir judesių miklumas bei tikslumas. Pertrauka iki dvyliktos valandos.
Dvyliktą valandą penkios kovotojos kendokos pradeda moterų (tiksliau būtų – merginų) pirmenybes, kurios užtrunka apie keturiasdešimt minučių. Kovojančių ir besiruošiančiųjų porų pavardes prieš kiekvieną kovą antrojo pasaulinio karo „Sovetskoje informbiuro“ diktoriaus (kažkokio tai žydo, pavardės neatmenu) balsu, skelbia gal beveik dviejų metrų ūgio Dmitrijus Maksiūra. Birštono seminare jis dalyvavo. Naujokas kendo kaip ir aš. Atmenu jo kirčius Birštone per pečius ir visur kitur, kur tik papuola. Tačiau balsą turi galingą, atrodo, kad kiekvieną kartą skelbia ne kovas, o būsimą oro pavojų. Merginos tuo tarpu užsiveda ir intensyviai kovoja tarpusavyje. Kiekvienoje kovoje reikia surinkti du taškus – du tikslius kirčius, o jeigu tokių teisėjai neužskaito, kiekviena kova trunka tris minutes. Patys suprantate, kodėl paranku atlikti du greitus kirčius. Mergaitės stengiasi, tempas nemenkas, kirčių daug – o užskaito retą kurį. Aš ir pradėjau analizuoti bei stebėti, kuriuos užskaito ir kodėl juos užskaito. Užskaitomas kirtis turi būti tiksliai išreikštas, taisyklingas ir akivaizdus. Jokie tarpiniai subvariantai neužskaitomi. Salėje girdėti merginų viauksėjimai. Primena kates, nors nemanau, kad švelnias. Raištelius užsirišti padeda varžybose nedalyvaujantys Kaliningrado kendo klubo nariai – daugiausiai merginos. Salėje yra apie keturiolika žiūrovų – kaliningradiečių draugai, tėvai, mylimos merginos ir kažkoks vaikinas, kurį man galvos linkterėjimu parodo Pavelas, nurodydamas, kad čia jų įžymybė – konkurentas (IV-kyu) ir klubo su trimis praktikuojančiais nariais savininkas, kendo Kaliningrade pradininkas, o iš esmės …. Merginų varžybos pasibaigia. Pirmą vietą laimi įspūdingai ilgų rudų plaukų savininkė Lada Viziriakina, antrąją – Anastazija Eima, trečiąją – Valerija Jakovleva ir Ana Merkulova. Lada, Anastazija ir Valerija gerai žinomos kovotojos, ne kartą buvo Kaune. Vėl pertraukėlė.
Pirmą valandą skelbiamos absoliučios pirmenybės. Kol sulaukiu D grupės atkrentamųjų kovų, stebiu A, B ir C grupių kovas. Kaliningradiečiai sparčiai auga. Be jau man ir kyumeikaniečiams gerai žinomo Pavelo Nesterovo bei Birštone į akis užkritusio Sergejaus Bespalovo, beje buvusio klaipėdiečio, gerai mokančio lietuvių kalbą, ar miklaus Dmitrijaus Čirvos, matyti puikiai kovojantis Viktoras Bachtarovas, Aleksandras Šabetnikas, Dmitrijus Kalininas ir paaugęs profesionaliai Maksimas Ochrimenko. Aha,-galvoju. Su kuo čia teks susirungti? Nerimas nepraėjęs, tačiau rankas pakeliu su šinajumi, o kad gyvenimas pilnas humoro, akivaizdu ir šią akimirką. Kažkur smegenyse prajoja scena iš filmo „Dvylika kėdžių“ kaip Ostapas Benderis vasiukiečiams dėsto šachmatų verslo planą. Štai ir ateina eilė D grupės pasirodymams. Mane poroje su tokia pat riestanose kaip ir aš Anastazija Borisova pakviečia trečius. Žiūriu aš į akis tvirtai mergaitei, kurią turėčiau skriausti ir matau tokį pat sumišimą. Įžengiame, pritupiame, pasisveikiname ir pradedame kovą. Keičiamės ir keičiamės kirčiais men. Tačiau vos tik uždrožiu, mano šinajus atsimuša į jos, o kai kerta ji – lygiai taip pat josios atsimuša į manąjį. Pokšt – pokšt, pokšt – pokšt, pokšt – pokšt. Kijai – miau. Miau – kijai. AAAArrr-kijai- miaukijai. Kartais užriaumoju jai. Nė velnio! Sumišusi, bet nebijo. Nesiglaudžia, bet ir nesitraukia. Abudu – ne greičiausieji, švelniai čia pasakius. Po to pamanau, – pakeisiu kirčius. Kote. Kote. Priartėju. Susiremiu šinamais su ja. Aš jai do – atbulinį įjungiu. Tai kaire – tai dešine akimis vis varstau teisėjus. Nei vienas iš jų vėliavėlių nekelia. Kodėl gi?, – galvoje sukasi mintis. Atrodo, kad ne vieną ir pataikiau. Tai pat ir mergiotė keletą kartų įskėlė. Po trijų minučių, baigiame lygiosiomis. Mažumą nusiplukęs, tačiau iš karto stoju į kovą su Lada Viziriakina. Toji gudresnė it greitesnė. Vis juda ratu aplinkui lyg lapė rudoji. Peržengiu kovos aikštelės ribas. Teisėjas Aleksejus duoda įspėjimą. Grąžina atgal. Žiūrovai ragina – Lada, Lada, pirmyn, užduok tu jam! Lada, nagi, na, nagi varyk! Riaumodamas, dėmesio nekreipdamas į mūšio gausmą, toliau ją gaudau, keičiamės kirčiais, didinu tempą. Nieko. Jokio rezultato. Vėl praeina trys minutės ir vėl lygiosios. Trumpai atsikvepiu, nes pertraukėlė tarp kovų. Tuo tarpu kovoja kiti. Asistentė perriša man raištelį ir laukia dar viena kova su Anastazija Borisova. Dažniau darau atbulinį do, kertu ir kote, sueinu į sąlytį. Nieko reikšmingo – vėl lygiosios.
Per trumpą atokvėpio minutę sužinau, kad pakliūnu į ketvirtfinalį su dar septyniais kovotojais. Laukia kova su Dmitrijumi Čirva. Tokiu mažiuku, panašiu išvaizda į kinietį. Tikrai ne į japoną. Arba aš blogai informuotas. Vienu sakiniu – Briusas Lee vidurinėje mokykloje. Na, galvoju, aš jam parodysiu, nes esu ne kartą su juo kovojęs. Ir Kaliningrade ir Birštone. Mintis veržtis iki galo ir gerai užvanoti užvaldo mane. (tęsinys bus vėliau) Egidijus Milašius.

Parašykite komentarą