Pirmoji praktika

Kažkada rašiau, kad nors keliauju daug ir dažnai, tik keturias šalis esu pamilęs taip, kad noriu į jas grįžti dar ir dar – Šveicarija, JAV, Italija ir Japonija.
Keistas susižavėjimas Japonija man prasidėjo žymiai anksčiau, nei pats galėjau ją pamatyti. Nebuvau dar tada jos dangoraižiuose, kalnuose ir nemirkau dar tada karštų šaltinių baseinuose, susilankstęs mažą baltą rankšluostuką ant galvos (juo vyrai prisidengia savo gėdą, eidami į baseiną iš dušo, o įsimerkę į nežmoniškai karštą vandenį, susilankstę pasideda ant galvos – gal kad nepasimestų?).
Prieš dešimtį metų ar kiek daugiau, kai su žmona dar neturėjome vaikų, dažnai vakarus ar savaitgalio dienas leisdavome bastydamiesi po centrinį Londoną. Vieną kartą nuėjome į japonų restoraną – tamsiame ir ankštame rūsyje Brewer Street gatvėje, kur, nieko neišmanydami ir negrabiai stumdydami nepažįstamą maistą lazdelėmis, kuriomis naudotis atrodė nesąmoningai nepatogu ir lėta, pavalgėme pirmąją gyvenime japonišką vakarienę.
Po vakarienės grįžęs namo, visą naktį negalėjau užmigti, kaip pirmą kartą pabučiuotas paauglys. Negalėjau paaiškinti, kodėl man tada tokį įspūdį padarė žalios žuvies gabalėliai, samanų spalvos ir be galo stiprūs (visai kaip mano močiutės prieš Kalėdas tarkuoti lietuviškieji) wasabi krienai, lengvoje tešloje užkeptos daržovės ir krevetės ir skysta sojos sūrio sriuba, bet nuo to vakaro visą laiką norėjau ir geidžiau Japonijos. Paskui svajonė išsipildė, ir į tą šalį – įvairias jos vietas, nuo subtropinės Okinavos pietuose ir iki šalto Hokaido šiaurėje – skridau daugelį kartų, ir todėl manau esąs gyvenime labai laimingas. Dabar, pase turėdamas jau dvylika Japonijos atvykimo spaudų, atsivežiau žmoną Liną ir vyresniąją dukrą Moniką parodyti šalies. Jaunesniąją dukrą Mildą Mariją palikome namie. Jai šį kartą mažajai užteks dovanų. Nusivešim ją kitąsyk, kai bus paaugusi. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Norime pristatyti Andrių Užkalnį, kuriam rašymas yra tas išgalvotas gyvenimas, nuo kurio „gyvent smagiau“, kurio mintys, išaugusios ir subrendusios žiūrint pro lėktuvų ir tolimų viešbučių langus. Šis žmogus aprašė šalį, kurioje praleidome laiką ir mes, kur žmogus matė tai, ką matėme ir mes, jis savo akimis, mes savo. Kviečiame praleisti kiekvienos dienos pradžioje ir pabaigoje po keletą minučių prie šių pastebėjimų, jei turite laiko daugiau, užsukite į Andriaus Užkalnio raštus.
Įžanga
Peržvelgiau savo praėjusių metų rašymus iš viso pasaulio ir pamačiau, kad dauguma straipsnių kupini neigiamų emocijų ir pastabų: pirmiausia iškolioju visus ir viską, kas man nepatinka, o tik paskui pereinu prie gerų dalykų. Negerai šitaip. Pasistengsiu šį kartą pasistengti ir rašyti nebe taip taškantis pagiežos purslais.
Tai nebus sutrumpintas kelionių vadovas ar patarimų rinkinys; tai nebus ir šnabždėjimas sudrėkusiomis akimis apie seną ir gilią filosofiją, gyvenimo išmintį ir tikresnę gyvenimo prasmę, atrastą tarp smilkalų dūmelio ir „cingu-lingu“ varpelių ar būgnelių tolimuose vienuolynuose (nors buvau ir juose) ir šventyklose. Nesu kvalifikuotas per kelias savaites perprasti svetimos religijos, ir todėl devynmetei Monikai neleisdau šventyklose skambinti varpu, ploti rankomis prieš altorių, tik pinigėlius duodavau įmesti – todėl apie tai stengsiuos nesiplėsti, nes ir be manęs pilna vakariečių, atradusių egzotiškus tikėjimus. Čia bus tik kelios padrikos pastabos apie tai, kas man patinka vienoje iš keturių mylimiausių pasaulio šalių. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.