Rūkymas – tai ne kas kita kaip legalūs narkotikai. Žmogaus organizmas pripranta prie cigaretėse esančių medžiagų, dėl to, bandant atsisakyti rūkymo, pasireiškia abstinencijos sindromas (kaulų ,,laužymas“, galvos skausmas, silpnumas, šaltkrėtis ir pan.). Abstinencijos sindromą sukelia tik narkotinės medžiagos. Kad ir kaip keistai skambėtų – rūkantis žmogus yra narkomanas. Visą gyvenimą rūkęs žmogus senatvėje nesugeba nueiti nei 10 metrų neuždusęs. Ar kosėjate rytais? O gal jus kamuoja sausas kosulys, pasitaikantis kartkartėmis? Sunku atgauti kvapą? Jeigu atsakėte „taip“ bent į vieną klausimą, jums jau pasireiškia lėtinis bronchitas, kurio pasėkoje- kitos baisios plaučių ligos. Tai nepagydoma. Nereikia savęs apgaudinėti- jei per savaitę surūkote bent vieną cigaretę, jūs jau esate priskiriamas prie padidintos rizikos sirgti kvėpavimo ligomis žmonių grupės. Trumpai tariant, esate rūkorius. Esate narkomanas. Štai kas dedasi rūkančiųjų organizmuose:
Tekstą parengė: Evaldas Kaulinis, KMU 3k studentas.
Markai, su gimimo diena!
Pakeliui į Debreceną, kalnai Slovakijoje
Tai či trenerė piešia tobulą apskritimą
Baltas popieriaus lapas ir vos kelios linijos jame. Taip atrodo Kaune eksponuojami dailininkės, tai či trenerės Simonos Honiball tapybos tušu paveikslai.
Netradiciškai lietuvių tapybos mokyklai, vilnietės dailininkės, Rytų kovos meno tai či instruktorės darbai yra visiškai minimalistiški, kažkuo primenantys abstrakčiąją nespalvotą fotografiją – juodas potėpis tušu paveiksluose pereina iki pilko, palaipsniui susiliejančio su baltu popieriaus lapu.
Personalinė dailininkės paroda „Wabi“, kurioje eksponuojami vienu judesiu sukurti paveikslai, veikia P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje.
Kas gi tas paslaptingasis „Wabi“? Tai japonų kalbos žodis, reiškiantis minimalizmo estetiką. Anot dailininkės, „wabi“ – tai paprastas, asketiškas grožis, minimalus, skaidrus, erdvus, dzeniškas, meditatyvus, o jei trumpai, tai – tiesiog rytietiškas minimalizmas.
„Apibendrinti šiai idėjai galima vartoti ir daugiau žodžių, tačiau jie nenusako tikrojo jausmo, kurį gimdo šis vientiso judesio sukurtas objektas. Šį meditatyvų pojūtį gali pajusti kiekvienas. Tereikia susikaupimo ir atsipalaidavimo“, – pataria dailininkė.
Darbų autorė prisipažino pati esanti budistė, dažnai medituojanti – iš susidomėjimo Tolimųjų Rytų kultūra į jos paveikslus atkeliavo daoizmo ir dzen tradicijų estetika. Pavyzdžiui, rato, arba apskritimo, piešimas yra pagrindinis dzeno meditacinis pratimas. Medituojant siekiama vienu judesiu nubrėžti tobulą apskritimą. Simonos darbai taip pat atspindi šį siekį.
„Kol sukūriau, mano akimis, tobulą apskritimą, pripiešiau 2 m aukščio popieriaus lapų kalną. Beje, tobulumo siekis mano tapybą artimai sieja su tai či. Juk tai či ilgai praktikuojamasi tam, kad atliktum tobulą judesį“, – sąsajas paaiškino dailininkė.
Kai kurie jos darbai, atrodo, sukurti specialiai muziejaus laikinų ekspozicijų salei. Vienur minimalistines linijas ir apskritimus paveiksluose tarsi pratęsia muziejaus rūsio sienų akmenys, kitur – plytų dekoras.
„Mano darbai nėra gatavas produktas. Juose palieku daug erdvės žiūrovo vaizduotei, noriu, kad žiūrovas dalyvautų kūrybos procese“, – sako kūrybiniam dialogui žiūrovus kviečianti menininkė.
Parodoje eksponuojami ne originalūs tapybos tušu ant popieriaus darbai, o skaitmeninė spauda. Dažniausiai ant tradicinio A4 popieriaus lapo nutapytus darbus S.Honiball nuskenavo ir išdidino tam, kad galėtų juos pateikti kuo platesnei auditorijai.
© Antano Slavinsko nuotr.
Šaltinis: Kaunodiena.lt
Praėjusi diena
Antroji kendo kovų diena jau praeitis. Trys valandos praktikos praėjo kaip viena. Namų darbai atlikti, turime užduotis gegužės penkioliktai dienai. Ši diena pragyventa prasmingai. Bičiulis dūmelis žolinis sukurpė ir skyrė net šias eilutes:
Sutikau aš naktinę plaštakę, apsvilusią visą,
Vis guodėsi man, kad ugnis per karšta,
Liudnos jos akys džiaugsmo nerodė,
Pavargus gyventi plaštakė atrodė.
Amžiną šviesą pasiekti svajojo,
Nors žemės laužai plaštakę viliojo,
Visai kaip žvaigzdė galvojo jinai,
Ir skristi per tamsą bijojo labai.
Plaštakių pulkai skrajojo šalia,
Džiaugėsi visos laužo šviesa,
Matė plaštakė džiaugsmą kitų,
Nuskrido patikrint karštųjų laužų.
Greit ji užmiršo svajonę visai,
Vis suko ratus arčiau ir arčiau,
O aistrai užvaldžius stipriau
Skausmas ir žaizdos lydėjo ilgiau.
Nors sakė plaštakei, kad laisvė tamsoj,
Laužo šviesa jai buvo mieliau,
Nuo laužo liepsnų palikę randai,
Neleido plaštakei pakilti aukštai.
Taip ir nespėjus įgauti jėgų,
Plaštakė paliko skraidyt prie laužų,
Šiek tiek pailsėjus ant medžio šakos,
Suprato, kad gali pradėt nuo pradžios.
Reikia ramybėje tapti kokonu,
Bet kaip užmiršti kas buvo malonu,
Ką ir kalbėt, užmiršt malonumus sunku,
Nors ir matai degančius kūnus savo draugų.
Antroji kendo kovų diena
Ryokanai – Japoniškosios užeigos
Japonų entuziazmas keliauti jau tapęs legenda. 1728-aisiais natūralistas Engelbert Kämpfer rašė apie savo išvyką į Japoniją: „Kasdien šios šalies pagrindiniais keliais plūsta neįtikėtinas skaičius keliautojų, kartais čia matydavau daugiau žmonių nei Europos didmiesčiuose.“ Edo periodo klestėjimu, apie 1750m. Tōkaidō keliu iš Tokijo į Kijotą kasmet prakeliaudavo 1,5 milijono žmonių. Šis skaičius vėliau tik išaugo, todėl buvo reikalingas įspūdingas užeigų – ryokanų – skaičius jiems apnakvyndinti. Galop išsivystė savita „užeigų kultūra“, lig šiol atspindinti Japonijos kultūrą ir gyvenimo būdą nuo Heiano periodo (799-1185).
Ryokanai – vienas geriausių būdų pažinti Japoniją. Dauguma jų yra atokiai nuo miestų, todėl išvengė sunaikinimo karo metu, taip pat modernizacijos bangos šeštam dešimtmety. Pagal visas tradicijas statomi nauji ryokanai, seni pastatai verti išsaugojimo taip pat jais tampa. Jų populiarumas kyla iš galimybės pajausti Japonijos kultūrą, architektūrą, gyvenimo būdą pačiam, neapsiribojant tik akademine – istorine apžvalga.
Iš „Ryokan: A Japanese Tradition“ by Gabriele Fahr-Becker. Tekstą parengė: Algirdas