Japonų mokykla ugdo vadus su senovinėm vertybėm

Čigasaki (ang.k. Chigasaki), Japonija. Sugebėjimas nužygiuoti 100 km per 24h, kovoti sekant kardo keliu ir maloniai patiekti arbatą yra tik keletas  būtinų gebėjimų šiuolaikiniam Japonų vadui. Taip teigia Matsušitos Valdžios ir Vadovavimo Institutas, kuriame nuo 1980 metų pagal panašią į Džedajaus kario mokymo programą buvo parengta daugiau negu 30 parlamentarų, įskaitant ir dabartinį finansų ministrą Jošihiko Nodą.
Esantis atokioje Tokijo pietinėje jūros pakrantėje, institutas siekia parengti ryžtingus vadovus, „kurie siektų, jog Japonija taptų geresne vieta dvidešimt pirmajame amžiuje“, praktiškai pritaikant idėjas ir tvirtus įsitikinimus. Studentai laikosi griežtos vienuoliškos tvarkos, kokia buvo senovės Japonijoje, kuri, pasak jų, suteikia vidinės stiprybės ir mentalinio stabilumo, kas ypatingai svarbu norint tapti šiuolaikiniu lyderiu. Daugiau negu 100, iš 242 baigusiųjų institutą, tapo politikais, įskaitant ir Nodą, kuris kaip finansų ministras yra atsakingas už Japonijos trapius finansinius reikalus bei už didžiausios pramoninio pasaulio skolos sumažinimą. Taip pat šiame institute mokėsi ir Japonijos transporto ministras Seidžis Maehara- vienas iš Japonijos demokratų partijos nuversto lyderio Jukio Hatojamos ir jo pagalbininko Ičiro Ozavos kritikų. Neseniai baigusį Jutakai Kumagaj, 34-rių, mokykloje išmoktos pamokos užgrūdino kovai rinkimuose dėl vietos aukštesniuos rūmuose.
„Tai, ko išmokau Matsušitoje, įtakojo visą mano politinę veiklą ir suformavo mano ambicijas,“- kimiu balsu kalbėjo Kumagajis po visą dieną trukusių rinkiminių kalbų ir šūkių.
„Japonijos meditacijos, kovos menų, arbatos ceremonijos tradicijos padeda ugdyti vertybes, savidiscipliną, savikontrolę.“ Kumagai, įsijungęs į politiką po to, kai teko būti 1990-tų Japonijos ekonomikos burbulo sprogimo liudininku, dabar priklauso liberaldemokratams ir žada atgaivinti savo gimtąjį Sendai miestą. „Politikoje yra svarbus vertybių suvokimas. Šiandien, žmonės yra praradę pasitikėjimą politikais, nes politikai švaistosi nerūpestingais pareiškimais.“ Didžiausi išbandymai patiriami mokymuose, tokiuose, kaip, pvz., 5 valandą ryte prasidedantis 100 km per dieną žygis. Juose išmokstama „susimastymo, atjautos ir bendradarbiavimo“, kas daugeliui gali būti nesietina su tipišku politiku.
Savo mokymais mokykla stengiasi išauginti lyderius, gebančius įtakoti pasaulinę sceną, kaip kad pavyko padaryti kai kuriems Japonijos korporacijų gigantams, įskaitant velionį mokyklos įkurėją Konosuke Matsušitą. Elektronikos giganto Matsushita Electric Industrial Co. įkūrėjas, pasaulyje žinomas kaipPanasonic prekinio ženklo kūrėjas, mokyklą įkūrė 1979 metais. Mokykla padengia visas mokslo išlaidas ir priima tiktai išskirtinius studentus iš šimtų kandidatų kiekvienais metais.
„Tam, kad taptum Japonijos lyderiu, privalai suprasti savo šalies kultūrą ir tradicijas,“- pasakojo instituto vadovas Kazuhiro Furujama, buvęs mokyklos studentas ir Nodos bei Maeharos bendrakursis.
„Kendo ir zazen (meditacija) yra ypatingai geros priemonės auginti tvirtą charakterį, ko šiandien taip trūksta. Todėl šios disciplinos yra įtrauktos į mokymo kursą.“
„Jeigu vadas suvokia savo šalies kultūros didybę ir tą didybę spinduliuoja, tuomet jis sugebės su pasitikėjimu dalyvauti pasaulio reikaluose.“
Tarp kitų baigusiųjų yra miestų merai, gubernatoriai, įskaitant ir Kanagavos prefektūros, antro didžiausio regiono po Tokijo, vidinių ryšių ministrą Kazuhiro Haraguči. Ir įstatymų kūrėjas Šidži Tarutoko taip pat žingsniavo mokyklos koridoriais. Vis didėjantis šių žmonių skaičius gali atnešti smarkias permainas Japonijos politinėje erdvėje.
„Esu įsitikinęs, jog per dešimt metų vienas iš baigusiųjų šį institutą taps ministru pirmininku,“- kalbėjo Furuyama.

Teksto autorius: Kimiko de Freytas-Tamura (AFP). Tekstą parengė: Karolis

Baigėsi vaikų stovykla, ruošiamės antrąjai

Kažkas kažkada sumastė jog reikia, kad būtų laikas ir visa kas šiandien jame telpa. Laiko kokybės ir kiekybės matas – žmogus. Trečiadienio diena – atskaitos taškas kuomet visi stovyklos dalyviai nustojo dalintis tuo pačiu laiku ir erdve, kada vaikai su tėvais išvyko namo, palikdami prisiminimus Miškiniškėse, kurias jau galima vadinti „Kyumeikan“ atramos tašku prie rytų sienos.
Iš stovyklos prisiminimų, kurie talpiai supakuoti į atvaizdus, galima sukurti pasaulį, kuriame vaikai yra tokie, kokius jie patys save nori matyti. Nuotraukos, suburi…tegali minimaliai priminti stovyklos pradžią. Nors, laikas prabėgo taip greitai, jog berods pakėlus akis nuo monitoriaus galima bus išvysti būrį akių, besidžiaugiančių nuostabiais savo pasauliais.
poilsio minutės
Ši stovykla – tiek pat neaprėpemai nepaprasta kaip ir ankstesnė: velnioniškai įdomūs vaikai, kiekvienas skirtingas ir svarbiausiai kiekvienas su savuoju aš. Nepaprasta vieta, su nepaprasta namų dvasia, kuri saugojo vaikų miegą ir poilsį.
Kiekvienas saulės pakilimas iš po medžių šaknų atsinešdavo vis ypatingesnią dieną. Ryto rasa ir suburi – tai taip paprasta,tačiau prikeldavo visus, net ir pačius didžiausius miegalius. Nuoširdus ir didžiulis dėkui Justui su Irena už jų daryti pusryčius, suteikdavusius vaikams jėgų pirmąjai praktikai. Rankų judesiai turi sutarti su kojų judesiai, pamenate kaip reikia įkvėpti orą? Kas šiandien greičiausiai bėga? Matas, Paulius ir Nojus…
Kitakart atrodo, jog juo daugiau prikapsi dienų į žmogaus gyvenimą, juo mažiau į jį gali visko sutalpinti…Japonų kalba, išvykos, maudynės, arbatos ceremonija, darbas su dailininkai iki pietų, popietiniai užsimėmimai, kendo praktika ir laikas kurį pasirinka vaikai ką jiems veikti – vandens diskoteka, paklauskite savo vaikų kiek dar visko būtų tilpę?
Kiekviena diena Kendo stovykloje turėjo vis kitus atsakingiausius stovyklos asmenis: Viltė, Matas, Džiugas, Rytė, Eliza, Pijus, Paulius ir Amandas tvarkėsi su viskuo be jokių klaidų. Tad medicininiam personalui teko tik kartą atlikti jiems priskirtą pareigą.
Vaikai po kendo praktikos
Mūsų svečias Tomas Rugevičius, vaikus supažindino su filmo kūrimo įpatybėmis, surengė vakarinius seansus Miškiniškių kino teatre. Andrius Rugevičius su savo garso įrašymo technika vaikams paaiškino kaip galima sugauti garsą, Lina su Dalia ir Luku padėjo vaikams pagauti savo šešėlius. Na o taip ilgai lauktas pavojaus signalas nuaidėjo pačiu netikėčiausiu laiku, po kurio reikėjo ilgai laukti kieme, kol buvo pašalinti gaisro padariniai…
Keletas dalykų jau nebekėlė nuostabos – stebinanti vaikų fantazija, pasakojant apie senovinius pilkapius ir vandens malūną Minčioje, atlaikytas nelengvas Kęstučio gamtos egzaminas. Sprendimus rasdavo greičiau nei mes galutinai baigdavome formuluoti uždavinius.O ką jau kalbėti apie mažajį Igną su aukštai iškeltais reikalavimais seniūnui Džiugui.
Kas dar? Kas jei ne vaikai Miškiniškėse galėjo įkurti pirmąjį Lietuvoje vaikų atsilenkimų klubą, kurio aktyviausi nariai, Matas ir mažasis Jurgis, per dieną padarydavo po keturi šimtus atsilenkimų…
Antroji pamaina
Antra pamaina – Vilius vis daugiau susikaupia, didysis Jurgis visdar nepralenkiamas oratorius, Gabrielė labai paaugo, Pijus sugebėjo nugalėti save ir žengti atsargiai pirmuosius žingsnius su naujomis mintimis. Džiugas, savo muzikine klausa, sugebėjo ne tik nustebinti visus susirinkusius, bet ir uždegti visus dainoms, Kotryna su Vilte kaip neišskiriamos sesės, kur vien, ten ir kita, Simonas geba rasti vietas kur tinkamos būtent tik jam, Aidas nors ir pirmoje stovykloje, bet greitai pritapo prie visų. Tomukas tylus, bet užsispyręs, Aistė neįprastai tyli, Eliza su Eglė kartu rasdavo laiko viskam, aplink Paulių sukosi daug įvykių, vieni griūdavo, kartais kartu ir su pačiu Paulium. Milda, sugebėdavo greitai supykti, bet dar greičiau atsileisti, o Deivinas su Tautvydu, tai nepavargstantys žmogeliukai, judėjime, judėjime ir judėjime. Rytė savo nuoširdumu įveikdavo visas kliūtis, Nojus greitas visama kame, Redas nepralenkiamas vaidyboje, mažojo Ignas užklausk ir turėk kantrybės, kad gautum atsakymą, tik sugebėk priimti jį, nes jis bus jumi ne pagal metus. Karolis su Oskaru tylūs, bet tik iki tam tikros ribos. Didysis Ignas buvo ramios vietos saugotojas. Na o Amandas buvo ir yra mūsų stovyklos seniūnas iš didžiosios raidės.
Puikus oras
Bet svarbiausiai, kad gamta lepino mūsų vaikus: be lietaus, be didelių karščių, nors ir nedavė atsipalaiduoti siūsdama uodų govadas.
Pirmoji vasaros stovykla baigėsi, antroji jau įgauna pagreitį. Rugpjūčio mėnesį jau numatyti susitikimai su aktoriais, senųjų amatų meistrais, atsiras šalia kendo praktikos dar viena disciplina, kuri turėtų pritikti tiek mergaitėms, tiek ir berniukams….registruokitės..
Pabaigai, mes norime padėkti Jums tėveliai už pasitikėjimą mūsų veikla, mūsų žiniomis, kuriomis mūsų jaunąjai kartai padedame susipažinti su dideliu ir nevisad svetingu pasauliu.

Jo Šventenybės Dalai Lama vizitas Japonijoje

2010 Birželio 18, Tokijas – jo šventenybė Dalai Lama 14-tą kartą atvyko savaitės vizitui į Japoniją. Narito aerouoste jį šiltai sutiko šalies Tibeto rėmėjai.
Pasak Lhakpa Tshoko, Jo Šventenybės atstovas Tokijuje, šis vizitas atspindi vis augančią Japonijos Budistų ir jaunimo paramą Tibeto žmonėms. Jis pastebėjo, jog supratimas apie situaciją Tibete pasiekė nauja lygmenį nuo 2007 ir įpatingai 2008-tais, kuomet šventikas  Zenkoji šventykloje atsisakė priimti į šventyklą Pekino Olimpinį deglą, dėl besitesenčių Kinijos represijų tibeto Budistų atžvilgiu. Šis Zenkoji aukščiausios valdžios gestas yra aktyvi solidarumo Japonijos Budistų išraiška Tibeto Budistams.

Kendo praktika Druskininkuose

Norime padėkoti Edgarui Plateliui už kvietimą dalyvauti jo organizuojamoje kendo praktikoje Druskininkuose. Kartu su kitų kendo klubų „Trijėga KenYuKai“, „VU kendo klubu“, „Aikishuren dojo“, tai pat ir svečiais iš Kaliningrado, Petras bei Kęstutis turėjo gerą praktiką bei patirtį. Tai buvo Edgaro idėjos palaikymo vizitas, kada žmogus dirbdamas užsienyje, gryžta į Lietuvą ir suburia žmones gerai kendo praktikai. Trūko „Vilniaus kendo centro“ žmonių, bet reikia manyti, kad ketvirtas kartas bus dar gausesnis nei pastarasis. Žvilgsnių susitikimas kendo praktikoje ir rankų paspaudimas dar kartą įrodė, kad simboliai ekrane lieka tik simboliais.
Petras Kazlauskas, Edgaras Platelis, Kęstutis Čiapas

(Ne)gyva Kendo praktika

Taigi: ūgis 163 cm, svoris 70 kg ir nė gramo sielos – „Musa“ humanoidinis robotas. Prietaisas buvo sukurtas Seulo Valstybinio Universiteto gamybos ir mechatronikos laboratorijoje. Pasak profesoriaus Young-Bong Bang, Musa yra pilnai aprūpintas sensorine įranga, kad galėtų kokybiškai reaguoti į kendokos judesius, atsakydamas Kendo technikų judesiais. O kūrėjų užmojis – ištobulinti robotą tiek, kad išlaikytų tečiojo Kendo dano egzaminą. Ir ką jūs, į tai? Kūrinys – tikrai nuostabus žmogaus kūrybingumo vaisius…tačiau kokia netvarka turėtų būti žmogaus dūšioj, kad jis norėtų nugalėti kažką kas yra ne ką sumanesnis už sudžiuvusį medžio lapą???