Šintozmas apibudinamas kaip miškų, kalnų, akmenų ir upių religija. Japonai tikėjo, kad pasaulis kupinas dvasinių būtybių kami, visame kame „ištirpstančios“ esybės, dvasinio ir gyvybinio prado nešėjos, absoliutaus grožio įkūnytojos. Jos yra savaime atsirandančios ir pereinančios viena į kitą, keičiančios savo buvimo vietą ir funkcijas. Amžinos ir liekančios žemėje – nes turi nemarią gyvastį tama, kurios gyvybingumas žmogui mirus prislopsta ir gali būti atgaivintas tam tikrais ritualais. Jos egzistuoja tarp žmonių ir žmonėse, įsikūnija į išskirtinį daiktą, tampamti šintai (kami kūnu), į akmenį, žolę, krioklį arba žmogaus padarytą kaligrafijos ritinėlį, įdvasindamos jį ir sergėdamos jį supančią aplinką nuo piktųjų dvasių. Įsikūnydama į genties protėvį, tapdavo genties sergėtojoms, į imperatorių – visos valstybės saugotojoms. Jos turi savo herarchiją ir atskiras funkcijas bei savo ribas. Kiekviena iš jų savaip garbinama, priklausomai kokios pagalbos į ją kreipiamasi. Aukštesni kami gali tapti bendresnėmis dievybėmis. Ryžių dievybė Inari, ypač garbinama visoje šalyje, nes ryžiai pagrindinis maistas ir gyvenimo šaltinis. Kelionės dienybė Narita, kurios nepagarbinus nesileidžiama į jokią ilgesnę kelionę. Kami tenkina žemiškus ir gyvybiškus žmonių poreikius čia ir dabar, o ne anapus ar pomirtiniame gyvenime. Kami buvimas jaučiams tiesiogiai, širdimi – taip natūraliai, kaip gamtos grožis, bet pajusti jį gali, tik tyra širdis…Loreta Poškaitė, Religijų istorijos antologija.
Vilniaus 
