„Lorakso“ kino premjera įvyko. Penkiasdešimt keturi vaikai iš ankto Raimondos užsakytose eilėse galėjo patogiai stebėti filmą. Mūsų vaikai kartu su dienos centro „Solija“ auklėtiniais 3 D formate pabandė pagauti salėje skrendantį lapelį. Dėkojame vaikų tėvams už supratimą, kuris padėjo dienos centro vaikams būti kartu.
„Go for Broke“ Oskarui nominuotas 1951 metų filmas apie japonų savanorius II – Pasauliniame kare, tarnavusius kartu su amerikiečiais Europoje. Filmas su to laikmečio amerikietikšku požiūriu į japonus: mažiukai, naivūs, nevalyvi, nevykėliai iš kurių amerikietis karininkas sugeba padaryti kareivius. Pirmasis kovos krikštas Italijoje, mūšiai Prancūzijoje. Bet kareiviai taip pat žmonės…Istoriniai šaltiniai skelbia, kad nepalaužiama japonų drąsa padarė juos didvyriais gryžus į J.A.V. Kenas Vatanabė žinomas iš filmų „Paskutinis samurajus“, „Laiškai iš Ivo Džimos“, „Geišos išpažintis“ pakviestas režisuoti naują šio filmo versiją 442. Šis žmogus ne kartą įrodė, kad ne tik domisi kovos menais, bet ir puikiai žino savo šalies istoriją. Tai kviečiame pažiūrėti šį daugiau nei 59 metus turintį 90 minučių filmą.
Šis filmas išgarsino genialųjį japonų režisierių visame pasaulyje. Rashōmon (Rajōmon arba Raseimon – pilies vartai) – vartai, esantys miesto pagrindinės gatvės gale pietų pusėje senosiose sostinėse Heijō-kyō (Nara) ir Heian-kyō (Kyoto). Šiauriniame gatvės gale stovėdavo Suzakumon vartai – pagrindinis įvažiavimas į imperatoriaus rūmus.
Filmo veiksmas nukelia į XII a. Japoniją. Žmogžudystės ir prievartavimo liudininkai pasakoja visiškai skirtingas ir prieštaraujančias viena kitai nusikaltimo versijas. Netgi pati frazė „rashomon effect“, apibūdinanti skirtingas to pačio įvykio versijas pateko į žodyną. Kas iš jų teisus? Kas apskritai yra tiesa? Ar ji yra? Sužinosite pažiūrėję šį kūrinį. (Šaltinis – VDU Filosofijos katedros internetinis puslapis)
Japonų režisierius Takeši Kitano dalyvauja 63 Tarptautiniame Kanų kino festivalyje su savo darbu „Įniršis“. Tai filmas apie Japonijos kriminalinio pasaulio atstovus – jakudzas. Režisierius antrą kartą kovos dėl „Auksinės palmės šakelės“ su kitais festivalio dalyviais. Pirmasis filmas su kuriuos jis atvyko į Prancūzijos pietus buvo „Kikudžiro“.
Kviečiame sekmadienio vėlų vakarą žiūrėti romantinę dramą sukurtą režisieriaus Kei Kumai kartu su žymiuoju Akira Kurosava. Filmo siužetas XIX amžiaus Japonija, Ošin yra raudonųjų žibintų kvartalo prostitutė. Pažemintas ir sužeistas samurajus ieško kur pasislėpti ir atranda prieglobstį tame viešnamyje, kur dirba Ošin. Ji iš pradžių samurajui tik padeda slapstytis, o galiausiai suvokia jį įsimylėjusi. Šis ragina Ošin palikti viešnamį ir keliauti su juo. Ošin, tikėdama galėsianti ištekėti, sėkmingai laisvinasi iš gėdingo darbo. Tačiau grįžęs pas tėvus prašyti leidimo tuoktis samurajus išgirsta esąs jau supirštas su kita. Šiandien per TV3 23.35 val.
Turėsite galimybę videotekoje rasti Jodži Jamados filmą „Paslėpti ašmenys“, skirkite laiką..
XIX a. vidurys, Japonijoje paskutinės šiogūnų ir samurajų dienos, permainų vėjai jaučiais net mažoje kunigaikštystėje.
Munezo Katagari ir Samon Šimada išlydi savo draugą Jaičiro Hazama į Edo miestą atstovauti savo klano interesams. Abu draugai gryžta į kuklius Munezo namus, kur gyvena su motina ir jaunesne seserimi Sino. Nors alga siekia tik 30 ryžių koku per metus, jų namuose visada yra šilta ir jauku. Su jais kartu gyvena graži tarnaitė Kije, kuri mokosi tinkamo elgesio besiruošiant vedyboms.
Praėjo trys metai, mirė Munezo motina, sesuo ištekėjo už draugo Samono, dabar jis gyvena tik su sena tarnaite, nes Kije ištekėjo už prekybininko. Munezas galvoja, kad dabar ji gyvens laimingai, bet netikėtai sutikęs ją, pamato, kad ji turi liudnas akis. Vėliau išgirdęs, kad ji susirgo, skuba su draugu Samonu į jos namus ir randa ją leisgyvę. Jis įsako jos vyrui pradėti skyrybų procesą ir pats perneša Kije į savo namus, kur ji pradeda sparčiai sveikti. Pamažu Munezo namai vėl prisipildo šilumos ir jaukumo. Jis įgyvendina savo seną svajonę, kelionę prie jūros kartu su Kije.
Tuo laiku Edo išaiškinamas sąmokslas prieš klano lyderius ir tuos kurie buvo atsakingi už sąmokslą, visiems liepta nusižudyti. Jaičiro taip pat dalyvavo šiame sąmoksle, bet buvo išssiūstas atgal į gimtinę ir laikomas mažame name kalnuose. Iš kurio vėliau jis pabėga.
Klano lyderiai pasikviečia Muneza ir liepia išduoti draugą, Muneza atsako, kad samurajaus pareiga saugoti kitų paslaptis ir atsisako išduoti draugą.
Jaičiro pasislepia viename iš namų kaime ir jo šeimininką paima įkaitu. Tada klano vadovas Ogata, liepia Munezo nužudyti Jaičiro. Nors artėjas samurajų eros pabaiga, šis pasaulis dar nepasiruošęs išleisti Munezo į laisvę…
Filmo siužetas primena apie tai, kas vyksta Japonijoje šiomis dienomis, „Mes stovime prie slenksčio, už kurio yra ekonominis krachas“. Markas Šilingas, Screen International.
Čia daug ryškaus materializmo – interesų konfilktai, užspausta meilė, tradicijų susidūrimas su šiuolaikiškumu, bet Jamada atsisako parodyti stipriąsias puses, net ir kulminacijos scenoje kovoje su kardais režisierius išlaiko santūrumą. Metjų Leilend, BBC.
„Paslėpti ašmenys“, rimtas japonų filmas apie chrestomatinį valstybės griovimą globalizacijos procese.
Gera šeštadienio mintis, gero filmo peržiūra, šį kartą „Paskutinis samurajaus kardas“ tikrai geroje draugijoje. Po vakarienės ir arbatos prasidėjo vakarinis seansas. Šis filmas laimėjo geriausio kino premiją 2004 m. Japonijos akademijos apdovanojimų ceremonijoje. Filmas, savotiškai griaunantis samurajaus įvaizdį. Tai filmas apie samurajų, kuris mylėjo gyvenimą…Įstrigo mintis iš dviejų samurajų pokalbio: tai kas svarbiau teisingiau, garbingiau – ar gyventi dėl to, kad niekas tavęs dar nenugalėjo, ar kovoti, nes nori gyventi? Dėkojame Egidijui už patobulintą vaizdo techniką (nors bilietas buvo tik paskutinėje eilėje :), Ingai už nuoširdumą ir supratingumą, Daivai už stiprią vakarienę, Dianai už palaikymą, Arnoldui už fonoteką ir saldumynus, Tadui su Rasa už gerą nuotaiką ir jų dukrelei su Martynu už linksmą aplinką, taip pat namų kino idėjos autorei Raimondai.
Kino klasika, nuo kurios prasidėjo daugelio mūsų domėjimasis Japonija, kardo menu. Filme, valstiečiai sužino, kad jų mažą kaimą ruošiasi pulti klajojantys plėšikai. Keturi valstiečiai su kaimo seniūno paliepimais išvyko į miestą ieškoti roninių, kurie už maistą sutiktų padėti kaimui apsiginti nuo plėšikų. Šiame filme viskas sudėta kaip į mažus stalčiukus: valstiečių gyvenimas ir buitis parodytas toks, kokio nesitikėjome pamatyti. Bendravimas ir nuolankumas mums buvo mažai tada suprantamas. Kiekvienas iš valstiečių surastų roninių mums buvo savotiškas samurajaus pavyzdys. Kardai, apranga, elgesys. Tada net nežiūrėjome į siužetą, bet laukėme kiekvieno kirčio.
Pats filmas turi įdomių faktų. Filmo režisierius Akira Kurosava norėjo išbandyti save populiaraus to meto kino žanre – nuotykinis su samurajais. Jis išsikėlė sau uždavinį sukurti filmą patrauklų ir su gilia mintimi kartu. Jis pats rašė scenarijų, kūrė ir aprašė kiekvieno personažo asmenį, pomėgius, kalbą net ir rūbus. Kino studija daugelį kartų norėjo stabdyti filmavimą, nes režisierius išeidavo iš planuoto biudžeto rėmu. Finalinės scenas perfilmuodavo, nes dažniausiai pritrūkdavo arklių. Iš filmo siužeto spėjama veiksmo autentiškumas – 1586 metai. Rimčiausias personažas roninų vadas Kambei, ryškiausias Kikučijo, aktorius Tosiro Mifune, net ir po filmo visą savo gyvenimą prisiminė kiekvieną judesį ir posakį šiame filme. Pačio filmo trukmė 203 minutės, Europoje ir Amerikos žiūrovams filmas buvo sutrumpintas iki 141 minutės. Venecijos festivalyje 1954 metais iškovojo „Sidabrinio liūto“ apdovanojimą. Dar viena įdomi detalė, apie kurią buvome užsiminę, filmo „Paskutinis samurajus“ pamatas režisieriui Edvardui Zvikui buvo Akiros Kurasavos filmas “Septyni samurajai”. Režisierius šį filmą matė būdamas 17 metų ir dabar neatsimena net kiek kartų. Jis pripažino, kad tame filme buvo iš ko mokintis būsimam filmo režisieriui, apie charakterio vystymą, puikias scenas ir temų dramatizavimą. Toliau…
